Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt


Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
mapŽemėlapis..

Nr.9. Kaip apibūdintumėte santykius su partneriu?
  •  Puikūs
  •  Labai geri
  •  Geri
  •  Prasti
  •  Blogi
Rezultatai

Onkopsichologė L.Bratikaitė: „Kai kalbame apie ligą, kuri su mumis žaidžia rusišką ruletę, tiesiog būtina stiprinti atsparumą jai“

Inga Junčienė 2011-09-11 16:02
www.lrytas.lt

Šiandien Lietuvoje, matyt, nebėra žmogaus, kurio nebūtų palietęs vėžys. Šalia 85 tūkst. onkologine liga sergančių žmonių dar yra jų šeimos, giminės ir draugai. Todėl skaičių galima dauginti mažiausiai iš dešimties – tiek žmonių išgyvena liūdesį ir skausmą dėl artimojo. Psichologė L.Bratikaitė. R.Danisevičiaus nuotr.

Ir nors medicina XXI amžiuje veržiasi į priekį, o pasveikusių žmonių statistika turėtų įkvėpti optimizmo, vėžys mums vis dar kelia mirties baimę, o daugeliui žmonių, vos pagalvojus apie pavojų susirgti, kyla panika.

Vakarų šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose jau ne vieną dešimtmetį onkologiniams ligoniams ir jų šeimos nariams yra teikiama specializuota psichologinė pagalba. Lietuvoje terminas „onkopsichologija“ buvo pradėtas vartoti vos prieš pusantrų metų, tada Vilniuje pradėjo dirbti ir pirmieji onkopsichologai.

„Dažnai galvojama, kad kitiems visko gali atsitikti, bet man – tai tikrai ne. Todėl galima tik įsivaizduoti, kad išgirdus diagnozę „vėžys“, po kojomis ima slysti žemė“, – pasakoja psichologė Laura Bratikaitė, su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis bei jų artimaisiais dirbanti trejus metus.

– Ar sunkios ligos užkluptas žmogus pats vienas gali susitvarkyti su savo emocijomis?

– Kaip yra sveikų žmonių, taip yra ir sergančių, kuriems net nekyla minčių kreiptis į psichologus, ne visi tiki, kad galime jiems padėti. Paprastai tokie žmonės pasitiki medikais, klusniai vykdo jų nurodymus, o patys nė nebando kovoti su liga.

O juk susirgus onkologine liga labai svarbu teisingai pasirūpinti ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu savo „kūnu“.

Kai kurie žmonės su savo emocijomis susitvarko patys. Gyvenime jie buvo vėtyti ir mėtyti, sugebėjo įveikti daugybę sukrėtimų ir tarsi psichologiškai užsigrūdino. Tokie stipruoliai turi daugiau galimybių įveikti ir vėžį.

Nors ir jie ne geležiniai – taip pat bijo, nerimauja, tačiau tai nėra simptomai, dėl kurių reikėtų kreiptis į psichologą.

Tik tuomet, kai žmogų apninka ilgalaikis liūdesys, kai jis nebereaguoja į tai, kas vyksta aplinkui, kai jis galvoja tik apie savo ligą, pagalba yra būtina. Emocijos turi banguoti.

– Negi tarp jūsų klientų, sergančių vėžiu, yra puikiai nusiteikusių žmonių? Ar įmanoma sergančiam žmogui neprarasti dvasinių jėgų ir nepalūžti psichologiškai?

– Įmanoma. Vėžys ir mirtis nėra tapatūs. Susirgus onkologine liga nereiškia, kad gyvenimo riba artėja greičiau, nei bet kuriuo kitu atveju.

Kai susitinku su klientu, pirmiausia įvertinu, kiek jame dar likę psichologinės „gyvybės“ – kaip kompiuteriniame žaidime.

Yra žmonių, kurie įsitikinę, jog šiame gyvenime jie – tik šapeliai, plaukiantys upės paviršiumi, ir viskas priklauso tik nuo to, koks vėjas pūs. Susirgę jie nuleidžia rankas ir net nebando nieko keisti, nes tiki, kad viską nusprendžia kitos jėgos.

Žmonės, kurie tiki esantys savo likimo kalviai, susidūrę su liga, tuoj „griebia ją už ragų“. Kaip tik tokie dažniausiai ir kreipiasi į mane.

Mes tampame partneriais ir siekiame vienintelio tikslo – pasveikti. Taip pat labai svarbu, kad aplink sergantį žmogų susitelktų stipri komanda – jį palaikantys artimieji. Nes kartu lengviau kovoti su liga. Ir tai jokie svaičiojimai.

Daugybė mokslinių tyrimų seniai patvirtino psichologinės pagalbos naudą ne tik vėžiu sergančių žmonių sveikatai, bet ir jų šeimų psichologinei gerovei.

Onkopsichologija priskiriama palaikomajai medicinai, tai yra vienas iš būdų gydymą padaryti veiksmingesnį. Pavyzdžiui, atsipalaidavimo pratimai padeda sumažinti skausmą ir šalutinį gydymo poveikį, emocinis palaikymas mažina baimę, o tikėjimas stiprina norą gyventi.

Kartais mes net nenutuokiame, kaip koks nors įvykis ar žinia gali mus paveikti, o kai kalbame apie ligą, kuri su mumis žaidžia rusišką ruletę, tiesiog būtina stiprinti atsparumą jai.

– Kamuojama didelio rūgštingumo pažįstama vilnietė kelis kartus kreipėsi į savo šeimos gydytoją, ši tik išbarė, kad „jauna graži, o jau ligų ieško“, bei patarė gerti daugiau „Borjomi“. Kai neiškentusi skausmų ši kreipėsi į privačią kliniką, moteriai skubiai buvo operuotas į limfmazgius išplitęs skrandžio vėžys.

Kol 26 metų šiaulietė kelis mėnesius varstė gastroenterologo duris, į pilvaplėvę išplito ketvirtos stadijos skrandžio vėžys.

Pasakykite, kas šioms moterims gali suteikti stiprybės? Jos ieškojo pagalbos, bet medikai pramiegojo ankstyvąją pacienčių diagnostiką.

– Tokių istorijų žinau daugybę. Žinoma, kai dėl medikų aplaidumo diagnozuojamas jau pažengęs vėžys, žmogus turi daug nuoskaudų ir jaučia didelę neteisybę. Tačiau gydytojai, kaip ir kitų profesijų atstovai, kartais klysta. Jie tik žmonės, ne dievai.

Sutinku, kad jų klaidos būna labai skaudžios. Bet net kai taip atsitinka, onkopsichologai bando išspausti nors lašelį pozityvumo.

– Ir jums pavyksta?

– Neabejoju, kad tos dvi jaunos moterys savo šeimos nariams bei visiems draugams patarė atidžiau rūpintis sveikata. Net jei vienas medikas nuramina, o žmogus nesijaučia gerai, negalima nuleisti rankų, būtina ieškoti negalavimo priežasčių.

Vieno mediko atsakymu pasikliauti nereikėtų. Turim ką turim – tokia mūsų medicina yra šiandien.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad į žmogų, kuris valstybinėje poliklinikoje nori tiesiog pasitikrinti sveikatą, žiūrima įtariai.

Įsivaizduoju, kad jei kas dvejus metus eičiau pas šeimos gydytoją ir prašyčiau siuntimų pas įvairius specialistus, man būtų išrėžtas pamokslas apie tai, jog tokie pacientai, kaip aš, tik švaisto ligonių kasų lėšas, o tikriems ligoniams pinigų tyrimams trūksta.

– Dar neseniai nebuvo vienos nuomonės – sakyti ar ne sergančiam žmogui jo ligos diagnozę. Šiandien įstatymai pacientui garantuoja teisę žinoti apie savo ligą viską, net jei tiesa negailestinga. Ar svarbu, kas žinią perduos ligoniui – gydytojas ar šeimos narys?

– Diagnozė „vėžys“ 99 atvejais iš 100 trenkia lyg griaustinis iš giedro dangaus. Net ir tas ligonis, kuris kelis mėnesius kenčia skausmus, tiriasi sveikatą, net ir jis iki paskutinės sekundės meldžiasi: „Tik ne tai! Tik ne vėžys!“

Todėl dažniausiai medikai tokią diagnozę pirmiausia praneša artimiesiems. Tada jie sprendžia, kaip žinią perduoti ligoniui.

Artimieji tariasi su panašios patirties turinčiais pažįstamaisiais, kreipiasi į psichologus. Jokiais būdais negalima veikti spontaniškai.

– Tai labai sunkus egzaminas šeimai. Ar turite patarimų, kaip tinkamai jam pasiruošti?

– Geriausiai tokią žinią pranešti pirmoje dienos pusėje, maždaug nuo 10 val. ryto iki 16 val. popiet. Kad žmogus būtų išsimiegojęs ir pailsėjęs, kitaip tariant, psichologiškai neišvargęs ir kad iki vakaro liktų laiko viską ramiai aptarti. Geriausia taip parinkti pokalbiui laiką, kad po jo bent porą valandų ligonis nebūtų vienas, žinoma, jei jis pats to nepaprašys. Bet net ir tuomet geriau būti kur nors netoliese.

Kadangi artimieji ir taip jaučia didžiulę psichologinę įtampą, geriau, kad diagnozę praneštų du artimi žmonės. Jie tvirčiau jaustųsi, jei sergantis žmogus į žinią sureaguotų netikėtai ar pateiktų skaudžių klausimų.

Beje, visada reikia sakyti geresnes prognozes, nei jos yra iš tiesų, informaciją pateikti dozuotai. Pirmam kartui tikrai užteks, kad žmogus sužinos, jog susirgo onkologine liga. Apie jokias stadijas negali būti kalbų, ypač pažengusios ligos atvejais. Juolab nederėtų piršti savo subjektyvios nuomonės apie ligą.

– Išgirdę apie onkologine liga susirgusį pažįstamąjį, daugelis pasižada pasitikrinti sveikatą, tačiau dažnai tą pažadą pamiršta. Juk kiek girdėjome istorijų, kaip niekada gyvenime nerūkę žmonės miršta nuo plaučių vėžio, o štai kaimynė plešia 60 metų ir jai nė motais.

– Jeigu paprašytume žmonių išvardinti pagrindines vertybes, dauguma paminėtų sveikatą, tačiau dėmesio jai skiria nepakankamai. Visi šiandien beprotiškai užsiėmę, medikus prisimena tik tada, kai užklumpa negalavimai.

Ligą, matyt, lemia ir paveldimumas, genetika. Kiekvienas mūsų turi silpnąsias organizmo vietas, į kurias reikėtų kreipti daugiau dėmesio.

Tačiau pagrindiniai vėžio priešai – sveika mityba, judėjimas, medicininės patikros ir psichohigiena.

– Sakoma, už pinigus sveikatos nenusipirksi. Tačiau šis teiginys, matyt, netinka, kai kalbama apie onkologine liga susirgusį žmogų.

– Turtingas žmogus kiekvieną mėnesį gali nusipirkti brangiai kainuojančių vaistų ir vitaminų, vykti konsultuotis pas medikus į užsienį. Dauguma šeimų sau to leisti negali, jie turi būsto paskolas, gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Ar tokie ligoniai pasmerkti greičiau mirti?

Šios ligos atveju reikalingas labai brangus ir ne vienerius metus trunkantis gydymas. Jei suserga nors vienas šeimos narys, šeimą prislegia sunki finansinė našta. Tai suprasdami ligoniai artimųjų prašo „nekišti į juos pinigų“, atsisako brangių vaistų, nes bijo, kad dėl jų artimieji skurs.

Ne vieną šimtą, o dažniau – ir ne vieną tūkstantį litų tenka sukrapštyti ligoniui kas mėnesį. Iš kur paimti tiek pinigų? Šeimos daug ko atsisako, ima vartojamąsias paskolas, blogina buitį.

Bet tai jau mūsų valstybės politika. Lietuvos medicina onkologiniam ligoniui skiria tik pagrindinį gydymą, tarsi bazinės komplektacijos automobilį, o papildomą įrangą, jei turi galimybių, įsigyk pats.

Daugumoje Vakarų šalių tik nustačius pacientui onkologinę ligą, šalia jo iškart formuojama komanda: gydytojas onkologas, onkologas-chemoterapeutas ar radioterapeutas, mitybos specialistas, onkopsichologas, kineziterapeutas, socialinis darbuotojas. Taip pat draudimo kompanijos atstovas – išsivysčiusioje šalyje tikrai joks bankas iš būsto neišmes, jei atsitinka nelaimė.

– Patarkite ir onkologine liga susirgusių žmonių draugams – kaip jie turi elgtis? Juk dažniausiai jie nežino, ką pasakyti.

– Daugelis galvoja, kad sergančiam draugui niekuo negali padėti, todėl nelenda į akis. Nesąmonė! Žinoma, nėra vienos formulės, kuri tiktų kiekvienam atvejui, bet svarbiausias dalykas – noras padėti. Gal draugui reikia padėti prižiūrėti katę, o gal išeiti į parką pasivaikščioti su jo vaiku?

Jei kartą per mėnesį kartu pusryčiaudavote kavinėje, ritualas neturi nutrūkti, jei aplankydavote parodas – nepamirškite jų ir dabar. Reikia elgti kaip įprasta arba sergančiam draugui skirti truputį daugiau dėmesio, tik viskas turi vykti nuoširdžiai. Tikrai nereikėtų jam skambinti kasdien, jei anksčiau užtekdavo paplepėti kartą per mėnesį.

Taip pat siūlau nevengti kalbėtis apie ligą. Liga – tai dalykas, apie kurį jūsų draugas galvoja nuolat. Pasidomėkite ja.

Beveik visada draugai labiausiai bijo pirmojo susitikimo, bijo, kad nesuvaldys savo emocijų, kad draugas supras, kaip jo gailisi, bijo, kad užuot palaikęs, dar labiau sužeis ar įskaudins. Tačiau tai natūrali būsena ir jau po pirmojo susitikimo visos baimės dingsta.

– Onkologiniuose skyriuose vieni pacientai bijo gydytojų, kiti juos tiesiog terorizuoja reikalaudami dėmesio. Ar pas jus užsuka didžiulį emocinį krūvį atlaikyti turintys gydytojai?

– Onkologine liga susirgusių žmonių jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų, į medicinos personalą jie žiūri tarsi pro padidinamąjį stiklą, todėl medikai kasdien patiria didžiulį emocinį krūvį. Juk jie bendrauja su negatyviai nusiteikusiais žmonėmis.

O kartais skyriuose dar ir įrangos, medikamentų trūksta. Kartą vaikų gydytoja prisipažino, kaip užsidariusi kabinete iš nevilties verkė – ligoninėje tądien baigėsi reikalingi vaistai.

Paprastai į psichologus kreipiasi emociškai išsekę ir fiziškai pervargę gydytojai arba tie, kurie supranta, kad paciento ligos istoriją pradeda imti per giliai į širdį.

Užkietėję cinikai ir psichologo pagalbą vertina ciniškai. Tačiau būtent jie dažnai yra geriausi gydytojai, savo srities specialistai.

 

Šaltinis. http://www.lrytas.lt/-13156797091313752073-onkopsicholog%C4%97-l-bratikait%C4%97-kai-kalbame-apie-lig%C4%85-kuri-su-mumis-%C5%BEaid%C5%BEia-rusi%C5%A1k%C4%85-rulet%C4%99-tiesiog-b%C5%ABtina-stiprinti-atsparum%C4%85-jai.htm