Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt
Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
Žemėlapis..
Jei tik tėvai galėtų įsivaizduoti,kaip jie įgrysta savo vaikams!- G.B. Shaw
Vaikai
Į lrytas.lt klausimą atsako psichologė Laura Bratikaitė: kaip apginti vaiką nuo smurtaujančių suaugusiųjų?
Visuomenėje skiriama nemažai dėmesio patyčių temai, tačiau visiškai „išnaikinti“ šį reiškinį vargu ar kada pavyks. Kodėl? Nes visais laikas vaikų kolektyvuose būdavo „populiarūs“ vaikai ir „atstumtieji“. Pasekmių skaudumas priklauso tik nuo to, ar tai pasyvus atstūmimas (nesikalbėjimas, akių nusukimas, nedraugavimas ir pan.), ar aktyvus (šaipymasis, prasivardžiavimas ir t.t.). Tai vaikų tarpusavio santykių sąveika, o suaugusiųjų reikalas – šį procesą sukontroliuoti.
Tačiau kai mes kalbame apie situacijas, kuriose suaugusieji tyčiojasi iš vaiko, vienareikšmiškai galima teigti, kad toks elgesys yra suaugusiojo asmeninių psichologinių problemų sprendimas vaiko sąskaita.
Neretai tenka girdėti, kad įvairių ugdymo būrelių, ypač sporto, vadovai ir treneriai tokiu būdu stengiasi „pažadinti“, „supurtyti“ ar „įkvėpti“ vaiką pasiekti geresnių rezultatų. Netgi didžiuojamasi tokiais savo darbo metodais, kurie, jų manymu, taip „efektyviai“ perimti iš disciplinuojančio karinio ugdymo.
Kartais tenka išgirsti: „Aš vis vien jį „perlaušiu“. Tik pamirštamas vienas labai svarbus aspektas – į kariuomenę patenkama, pasibaigus paauglystei ir įžengus į jaunuolio amžių, o treniruotes ir būrelius vaikai pradeda lankyti dar tik bepradedant formuotis asmenybei. Skirtumas tarp to – milžiniškas! Darbo metodų nediferencijavimas pagal amžių rodo būrelio vadovo psichologinės kompetencijos skurdumą ir nepakankamą pasirengimą dirbti su vaikais.
Kai kalbame apie mokytojus, kurie vaikus išvadina „beždžionėmis“, „išsigimėliais“ ir visokiais kitokiais nemalonias asociacijas keliančiais žodžiais, galima drąsiai teigti, kad tai psichologiškai „perdegę“ pedagogai, kuriems reikia ilgų atostogų ir privalomos psichologinės terapijos.
Tad ką daryti, jei nutinka taip, kad mokytojas tyčiojasi iš vaiko? Visų pirma, gauti iš vaiko daugiau informacijos, kad nesusidaryti klaidingos nuomonės apie įvykius. Antra, pasikalbėti su tuo mokytoju, kad suprasti, „su kuo turime reikalą“. Kartais vien po pokalbio situacija ima gerėti, tik reikia stengtis suprasti tokio mokytojo elgesio su vaiku priežastis (kartais tai būna mokytojo noras būti pasamdytu tam vaikui korepetitoriumi, kartais tai noras, kad asmeniniu tėvų apsilankymu būtų paglostytas jo Ego). Jeigu tai nepadėtų, kreiptis į asmenis, kuriems yra pavaldus mokytojas arba kurie yra jam autoritetai.
Kai kas nors tyčiojasi iš mūsų vaiko, pirmas dalykas, kurį turime suvokti, kad mes esame atsakingi už jį ir mūsų pareiga jį apginti. Klysta tie tėvai, kurie nesikiša į vaiko tarpusavio santykius su kitais žmonėmis. Sutinku, ne visada reikia, bet jei psichologinį smurtą prilygintume fiziniam smurtui ir paprastas prasivardžiavimas būtų kumštelėjimas, o įžūlus žeminimas būtų spardymas, ar ramiai stovėtumėte ir žiūrėtumėte, kai spardo jūsų vaiką? Ar būtinai vaikas turi pareiti su pamušta akim, kad tėvai imtųsi priemonių? O jei žaizdos veriasi širdyje, tai manote užteks tik „paglostyti“ vaiką žodžiais? Bijau, kad neužteks.
Gamtoje gyvūnai gina savo jauniklius nuo visų, kurie kelia jiems grėsmę. Ir kaip norėtųsi, kad tėvai nusimestų visus racionalius(„nukentės pažymiai“ – kas yra pažymys palyginus su vaiko saviverte?) ir pesimistinius svarstymus („ai, nieko čia nepadarysi“) apie situaciją ir leistų pasireikšti savo instinktui – ginti vaiką. Kiekvienas žmogus ir kiekviena institucija yra kam nors pavaldi, tereikia nebijoti ateiti ir drąsiai kalbėtis.
Todėl jei yra skriaudžiamas jūsų vaikas – imkitės priemonių ir veikite aktyviai. Būkite savo vaikui tvirtu užnugariu ir savo pavyzdžiu parodykite, kam yra reikalingi tėvai.
O jei skriaudikas yra tėvas? O Jūs – mama? Paklauskite savęs – ką jūs padarėte, kad apsaugoti vaikus? Jeigu išbandėte visus būdus, tuomet – ką jūs veikiate su tuo žmogumi? Gyvenate dėl vaikų? Kad jie turėtų galimybę būti žeminami ir niekinami?
Iš savo psichologinės praktikos pasakysiu – nebūna vaikai dėkingi tėvams už tokią auką, nes jie patys visą laiką taip pat buvo aukomis. Tad būkite sąžiningi su savim ir su kitais – jei šeima kenčia nuo naminio despoto, reikia ne pasyviai „gyventi dėl vaikų“, o aktyviai (dėl tų pačių vaikų) spręsti problemas ir užtikrinti jiems saugią ir laimingą vaikystę.
Informaciją parengė psichologė Laura Bratikaitė