Vaiką skriaudžia darželyje?

Į lrytas.lt žurnalistės Liuminatos Mickutės klausimus atsako psichologė Laura Bratikaitė:

Jei vaiką skriaudžia darželyje, mokyti gintis ar nusileisti?Kokią psichologinę žalą vaikams smurtas gali padaryti?

ATSAKYMAS

Vaikas sugrįžta iš darželio nusiminęs, paskendęs ašarose, o gal net ir su mėlyne, nes vaikai jau ne pirmą kartą pasirinko jį nenaudėliškų išdaigų „taikiniu“? Žinoma, kad mamai norisi „pasiraitoti rankoves“ ir dumti tiesiu taikymu į darželį. Tik ar visada tai geriausia strategija?

Žinoma, kiekvienas vaikas yra savaip unikalus ir vertingas, tačiau pakliuvus į vaikų grupę, ima galioti savi „įstatymai“: išsiskiria lyderiai (psichologiškai ir/ar fiziškai „stipresni“), atsiranda „nuskriaustieji“ (psichologiškai ir/ar fiziškai „silpnesni“), na, ir susiformuoja didžioji masė „su neutraliu pH“.

Kad tapti vaikų mėgiamu ir pripažintu, yra reikalingi du dalykai: pasitikėjimas savimi ir geri bendravimo įgūdžiai. Ir nevisada yra lengva vaikų kolektyve pademonstruoti savo pranašumus, nes vaikai yra labiau linkę pastebėti trūkumus: „atlėpausė“, „užkliuvo vėpla“, ir pan.

Todėl tėvams pirma rekomendacija būtų – išsiaiškinti, kuo kitiems vaikams „užkliūna“ jūsų mažasis? Galbūt jis dažnai serga, todėl jam niekaip nepavyksta susirasti grupėje draugų? Reikėtų pagalvoti, kaip jam su vaikais palaikyti ryšį ligos metu. Gal jis labai išsiskiria savo išvaizda? Yra buvęs atvejis, kai iš vieno berniuko vaikai vis šaipydavosi ir vadindamo „kūtvela“. Kalbant su tėvais paaiškėjo, kad iš tiesų, jie rytais taip skuba, kad net neatkreipia dėmesio į vaiko šukuoseną. O vaiko plaukai vešlūs, stori, po nakties taip „sugula“, kad net ir suaugusiam juoką sukelia „šukuosena“, su kuria vaikas kasdien įžengia į grupę. Pradėjo tėvai vaiką rytais šukuoti – nustojo vaikai kabinėtis.

Tas pats sakytina ir apie tvarkingumą – tai vienas svarbesnių dalykų. Vaikas turi būti švarus, nusiprausęs, nesmirdėti (rūkalais, keptu kugeliu ar pelėsiu). Vaikai tą fiksuoja ir nenoriai draugauja su „kitaip kvepiančiais“ vaikais.

Apranga taip pat turėtų būti pagal vaiko amžių (pvz., ne per trumpos kelnės) ir tvarkinga (ne suplyšęs megztinis su ištrūkusiom sagom ir ne riebaluota maikutė, seniai nebuvusi skalbimo mašinoje). Tai pirmi dalykai, kuriais tėvai turėtų pasirūpinti.

Antras dalykas – vaiko savivertė ir bendravimo įgūdžiai. Na, pastebėkite savo vaiką gimtadienių metu ar vaikų žaidimų aikštelėje. Kaip jis elgiasi? Ar eina su kitais vaikais į kontaktą? Gal čiuožiant čiuožykla, tyčia vaikams užstabdo eilę? O gal visai šalinasi vaikų? Arba kai ateina eilė jam čiuožti, bet pamato, kad ateina kitas vaikas, vietoj to, kad čiuožtų, kažkodėl pasitraukia ir užleidžia kitam eilę? Pastebėję tokias situacijas, pamokykite vaiką, patarkite kaip elgtis. Paskatinkite kalbėtis su vaikais, savo pavyzdžiu tai parodykite – užkalbinkite kitus vaikus patys. Lavinkite bendravimo įgūdžius. Visi mes norime išmokyti vaikus pažinti raideles ar skaičius, tačiau bendravimo įgūdžiai taip pat labai svarbūs.

Dėl savivertės – jei manote, kad vaikas pernelyg pasyvus, nedrąsus, nekalbina pirmas kitų vaikų, galbūt jis per mažai savimi pasitiki? Tokiu atveju būtinai pastebėkite bent mažiausią jo progresą, pagirkite, pastebėkite jo pažangą ir pasakykite, kad labai tuo džiaugiatės. Suteikite jam namuose daugiau sprendimų teisės, klauskite nuomonės: „Kur norėtum nuvažiuoti pavalgyti?“, „Kurį megztuką nori rytoj vilktis į darželį?“ ir pan.

Rekomenduotina pasikalbėti su auklėtoja ir paprašyti jos pagalbos. Galbūt ji galėtų įtraukti jūsų vaiką į kokią nors „ypatingą ir svarbią“ veiklą, kad pakelti jūsų vaiko prestižą kitų darželinukų akyse.

Arba suorganizuokite grupės vaikams šventę ar iškylą, kurioje jūs būtumėte organizatoriai. Tada vaikas jaus šalia „savą“, jausis tvirčiau ir labiau pasitikės, bus drąsesnis. Na, o jei dar duosite jam svarbią užduotį ar reikšmingą vaidmenį, sudarysite sąlygas savo vaikui atgauti „vietą po saule“.

O ką daryti, jei visgi jūsų vaikas tvarkingas, švarus, mandagus, savim pasitikintis ir draugiškas mažylis ir, nepaisant to, grįžta namo praskelta lūpa, su mėlyne ar įbrėžimu? Tuomet verta pasikalbėti su auklėtoja, kad sužinoti daugiau apie situaciją grupėje. Galbūt iš tiesų tai buvo nelaimingas atsitikimas – juk maži vaikai juda kaip vijurkai ir netyčia kuris galėjo suduoti, pvz., kaladėle. O galbūt kolektyve yra mažasis „despotas“, kuris jau seniai užterorizavęs visus vaikus, tame tarpe ir jūsiškį.

Kai eisite kalbėtis su auklėtoja, stenkitės tai daryti be kaltinimo gaidelės balse ir be pretenzijų (visgi ne ji namuose išaugino tą mažą despotuką ir jau kas jau kas, bet ji mažiausiai norėjo, kad taip nutiktų). Tai turėtų būti dviejų partnerių pokalbis, ne vienas kitą kaltinančių, bet ieškančių išeities.

Vaikų agresija paprastai yra santykių namuose pasekmė (kai mušamas vaikas muša kitus žmones, kai žeminamas vaikas žemina kitus). Taigi, auklėtoja galėtų pasikalbėti ir su mažojo „negadėjo“ tėveliais. Pasiūlyti apsilankyti pas psichologą. O kompetetingas psichologas iškart supras, kur „šuo pakastas“ ir vietoj vaiko prakonsultuos tėvus... Jeigi gi pasirodytų, kad tėvai „alergiški“ psichologams, tuomet dar viena išeitis būtų auklėtojai pasikalbėti su darželio psichologu ir pasitarti, ką daryti, galbūt pakviesti specialistą vesti specialius užsimėmus, skatinačius vaikus draugiškai bendrauti. Kitą kartą net terapinių pasakų klausymas grupėje turi vaikams teigiamą poveikį, ypač jei dar auklėtoja ar specialistas praveda diskusiją po perklausos.

Jeigu gi matysite, kad jūsų filosofija stipriai skiriasi nuo pedagogų filosofijos ir jei ateisite kalbėtis su auklėtoja dėl grupės vaiko, kuris įneša nuolatinį disbalansą į grupę, smurtaudamas prieš kitus vaikus, o auklėtoja jums pasakys, kad „ponia, jūs ką – norite savo vaikui sterilizuoti aplinką?!“, būgtai jūsų vaikui pats laikas pratintis prie „žiaurių gyvenimo sąlygų“, tuomet, matyt, bus verta pagalvoti apie ugdymo įstaigos ar grupės keitimą.

Dar dažnai tėvams ir pedagogams kyla klausimas – mokyti vaiką duoti atgal ar ne. Iki trejų metukų to daryti neverta, nes vaikas dar apskritai neskiria situacijų, kada užsimoti, o kada – ne. Vyresni vaikai ima situacijas skirti, tačiau dar nemoka pamatuoti smūgio jėgos. Vėlgi pavojinga... Na, o kai jau vaikas būna tokio amžiaus, kai skiria situacijas ir moka pamatuoti jėgą, deja, jau būna per vėlu mokyti „naujo“ elgesio. Taigi, mokyti duoti atgal – rizikinga, nes vėliau jus kviesis į darželį dėl tos pačios priežasties, dėl ko dabar jūs einate, pamatę savo vaiką su dantų žymėm ant rankos...