• Patarimų aruodas
• Onko Psichologas
• Vitaminai sielai
• Paskaitos

• Į titulinį >
• Patarimų aruodas >
• Sveikata >
• Slauga namuose - egzaminas artimiesiems

• Registruotis konsultacijai
• Padovanokite konsultaciją

Tai, kaip jaučiasi slaugomas žmogus, galima pasakyti trimis žodžiais: bejėgis, vienišas, našta. Artimiesiems tenka nelengva užduotis – ne tik kruopščiai laikytis gydytojų nurodymų ir rūpintis fizine sveikata, bet ir stengtis sukurti tokią aplinką, kad artimasis neprarastų noro pasveikti, neatitoltų nuo savo įprasto gyvenimo ir, svarbiausia, nesijaustų „akmeniu po kaklu“.

Namai – geriausias vaistas

Namai – tai ne tik namų sienos, bet visų pirma artimieji, svarbūs daiktai, gyvūnai, kitaip tariant viskas, kas artima, sava ir brangu sergančiam žmogui.

Ne visuomet yra galimybė slaugyti artimą žmogų jo paties namuose. Tokiu atveju mūsų užduotis – sukurti naujoje vietoje tokią aplinką, kuri kuo labiau primintų namus.

Galima atsivežti kai kuriuos daiktus iš artimojo namų: paveikslą, naktinį stalelį prie lovos, užuolaidas, mėgstamiausių knygų ar pan.

Prisiminkite, kuo kvepėdavo sergančiojo namuose? Gal varškės spurgomis, gal mėtomis, gal rytietiškais smilkalais? Kodėl gi nepaskleidus panašaus kvapo ir kambaryje, kuriame apsigyveno jūsų artimasis? Sugalvokite nors po vieną dalyką kiekvienam pojūčiui: regai, klausai, lytėjimui, uoslei, skoniui...

Nereikėtų galvoti, kad „tai tik mėnesiui, taigi neverta vargintis“. Sergančiam žmogui laikas prailgsta daug labiau nei sveikam, o savi daiktai sukuria saugumo ir atsipalaidavimo atmosferą. Ne veltui sakoma: „Visur gerai, namie – geriausia“. Namų aplinka – geriausiai stimuliuoja sveikimą.

Jeigu slaugote artimąjį jo paties namuose, pagalvokite, ar pasiekiami jam brangūs daiktai? Pavyzdžiui, nuotraukos – ar tik nepadėtos jos svetainėje ir iš miegamojo jų nematyti? Gal yra gyvūnas, kuris iki šiol nebuvo įleidžiamas į namus ir gyveno lauke, bet jūsų artimasis jį labai myli? Įleiskite jį į vidų kad ir 5 min. Atsimenu atvejį, kai viena šeima į namus įleido močiutės mylimiausią augintinį - paršiuką! Sunku ir nupasakoti senolės reakciją, bet kvatojo ji iki ašarų ir dar ilgai tai prisimindama juokdavosi.

Sukurkite mažą pasaulėlį viename kambaryje, kad slaugomas žmogus galėtų neprašydamas Jūsų matyti ar liesti tai, kas jam brangu.

Bet kas, kas namų aplinką gali padaryti gražesne, ypatingesne taip pat labai pagelbės. Tai gėlės, muzika, skluptūrėlės...

Gamta – energijos šaltinis

Niekas taip nenuramina žmogaus, kaip gamta. Jeigu galite savo mylimą žmogų priartinti prie gamtos, taip ir padarykite. Šviežio oro gūsnis, atidarius langą, rudeninių lapų puokštė ir jos skleidžiamas kvapas, lova, pasukta taip, kad būtų galima žiūrėti pro langą, netgi puodas su jame tirpstančiu sniegu...

Galima kambaryje pakabinti paveikslų su gamtos vaizdais. Įjungti gamtos garsų įrašų (vandens čiurlenimas, vėjo ošimas ir t.t.).

Bendravimas – pagrįstas pagarba ir dėmesiu

Kai žmogus negali apsieiti be kitų pagalbos, labai svarbu leisti jam pajusti, kad jis nėra praradęs statuso šeimoje. Tad klauskite patarimų dėl vienokių ar kitokių klausimų, prašykite padėti, įtraukite į sprendimų priėmimą. Tegul jis jaučiasi reikalingas, svarbus ir galintis padėti.

Būkite dėmesingi artimojo norams ir pageidavimams. Tiesiog stenkitės būti kantrūs ir švelnūs. Net jeigu esate pavargę, prastai nusiteikę ar kur nors skubate, padėkite visuomet, kai būsite paprašyti. Pats baisiausias jausmas slaugomam žmogui - būti „akmeniu po kaklu“.

Stenkitės būti vieningi šeimoje. Atminkite, kad geri santykiai – ne mažiau svarbūs nei vaistai. Tai ne tas laikas, kai reikėtų priminti nuoskaudas, už kažką „atsigroti“ ar „pastatyti į vietą“. Šeimoje griežtai laikykitės susitarimo, kad artimojo akivaizdoje nevyks jokie barniai dėl jo būklės, elgesio ar pan.

Artimojo slaugymas – gyvenimo pamoka vaikams

Jei turite vaikučių, iš anksto pasikalbėkite apie būsimus pokyčius, apie tai, kad turėsite skirti daugiau laiko sergančiam šeimos nariui, kad galbūt teks atsisakyti kai kurių dalykų, tačiau visa tai yra tam, kad mylimas žmogus greičiau pasveiktų.

Mano praktikoje pasitaikydavo atvejų, kai suaugę žmonės dėl asmeninių baimių nenorėdavo, kad vaikai bendrautų su sergančiais giminaičiais (būgtai užsikrės, „negera“ aura, kam čia reikia matyti sergantį žmogų ir pan.). Iš savo pusės galiu pasakyti, kad atskyrimas nuo brangių žmonių - vienas didžiausių skaudulių sergančiam žmogui. Liga ir taip atima iš jo nemažai, o artimųjų šalinimasis ir atsiribojimas kankina labiau nei pati liga.

Kita vertus, tokiu elgesiu vaikui formuojama nuostata, kad bendrauti reikia tik su sveikais žmonėmis, kad liga yra kažkas labai blogo. O juk nei vienas iš mūsų, net ir vaikai, nesam apsaugoti nuo ligų, tai - mūsų gyvenimo dalis. Todėl svarbu nekurti iliuzinio pasaulio, kad visi sveiki, o verčiau parodyti vaikui, koks svarbus yra buvimas šalia, koks vertingas bendravimas sergančiam žmogui ir kad šeima yra tam, kad padėtų.

Juk didžiausias gyvenimo pamokas vaikai gauna ne tada, kai perkame Lego konstruktorių, o tada, kai šeima išgyvena sunkų periodą.

Jūs - tiltas su išoriniu pasauliu

Ar yra dalykų, kurių jūsų artimasis dėl ligos negali padaryti? Galbūt artėja sūnaus ar anūko gimtadienis – galėtumėte vietoj artimojo nupirkti dovaną, kad jis pats galėtų ją įteikti. Galbūt norėtų parašyti laišką draugui, bet žino, kad negalės išsiųsti – pasisiūlykite padėti.

Gal yra darbų, kurių dėl ligos nepabaigė? Pavyzdžiui, nepakabino spintelės vonioje, nesurinko derliaus sode, nepaskiepijo šuns ar nespėjo prisivirti uogienių... Galėtumėte pratęsti tuos darbus arba padėti juos atlikti. Tai pradžiugintų jūsų artimąjį ir jis nesijaustų toks bejėgis.

Buvimas kartu – prasmingai praleistas laikas

Liga tarsi priverstinai suteikia galimybę daugiau laiko praleisti su slaugomu žmogumi. Tai laikas, kurio metu galite užpildyti visas jūsų tarpusavio santykių spragas: už kažką atsiprašyti, už kažką padėkoti, nuoširdžiai pasikalbėti, pasipasakoti...

Kitas svarbus dalykas - valgymas kartu prie bendro stalo. Tai ritualas, vienijantis šeimos narius. Rimtai susirgus, sergantysis tarsi atskiriamas – maistas jam atnešamas į kambarį. Jeigu dėl sveikatos būklės kuris nors šeimos narys nepajėgus ateiti į valgomąjį, patys suorganizuokite pietus ar vakarienę jo kambaryje. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių to padaryti negalite, visada įmanoma ateiti kartu išgerti arbatos.

Kartais prašoma vaikučių nežaisti sergančiojo kambaryje, kad nevarginti jo šūksniais ir skardžiu juoku. Jeigu artimasis nepaprašys kitaip, pakvieskite vaikus žaisti jo kambaryje. Geriau sergantysis pavargs nuo vaikų šūkavimų negu kad nuo vienatvės.

Skaitymas – atgaiva širdžiai ir protui

Skaitymas – puiki priemonė turiningai praleisti laiką, ypač kai žmogus yra priverstas gulėti lovoje. Jei artimasis negali skaityti pats, paskaitykite Jūs. Pagalvokite, ką jis mėgsta skaityti? Neklauskite: „Ar nori, kad paskaityčiau?“ Galite sulaukti atsakymo „Ne“. Sakykite: „Aš tau paskaitysiu“, „Paklausyk“.

Vyresniems žmonėms labai patinka klausytis pasakų. Jose glūdi gyvenimo išmintis, todėl turintys nemenką gyvenimišką patirtį žmonės su malonumu klausosi pasakų ir lygina savo patyrimą su simboliniu pasakojimo turiniu. Kita vertus, būtent virsmas „vaiku“ ir pasakų klausymas leidžia „atsijungti“ nuo neraminančių minčių ir susitvarkyti su tuo, ko nepavyksta išspręsti logikai.

Prisilietimai – meilės išraiška

Sunkiai sergantiems ligoniams ar reabilitacijos laikotarpiu būna reikalinga speciali priežiūra. Dažnas įtrynimas kamparu ar tiesiog apšluostymas šlapiu rankšluosčiu yra naudingas ne tik higieniniais sumetimais. Pats prisilietimas nuramina sergantį žmogų. Būtų puiku, jei atliekant šias procedūras, neskubėtumėte, būtumėte švelnus ir atidus.

Tradiciškai manoma, kad tai – moteriškas „darbas“. Tačiau iš tiesų tai - meilės ir dėmesio išraiška. Juk suvilgyti kaktą vandeniu ar nušluostyti rankas gali kiekvienas, nepriklausomai nuo to, jis vyras ar moteris. Gal jums tai neatrodo svarbu, bet sergančiam žmogui reikalingas fizinis kontaktas su kiekvienu šeimos nariu. Ir ne tokiais kiekiais kaip anksčiau, o žymiai daugiau. Prisiminkite tai, kai užeisite pas artimą žmogų į jo kambarį.

Informaciją parengė:

Psichologė Laura Bratikaitė