Psichologės laiškas sergančio vaikučio Mamai ir Tėčiui

Prieš keletą savaičių teko matyti svyrantį Pizos bokštą Italijoje. Prisipažinsiu – žiūrint į jį, apniko susižavėjimo ir džiaugsmo jausmas! Ir tuomet pagalvojau apie Jus ir vaikučius...

Pizos bokštas Bet prieš tai šiek tiek istorijos. Svyrantis bokštas buvo pradėtas statyti 1173 m. ant smėlingo dumblėto podirvio. Dar nebaigus mūryti trečiojo aukšto, 1174 m. jis ėmė svirti. 1178 m. bokštas jau buvo pasviręs 0,5 laipsnio į šiaurę, todėl darbai liovėsi. Statybos buvo pratęstos po šimtmečio ir 1272-1278 m. laikotarpyje buvo pastatyti dar trys aukštai. Bokštas ėmė svirti į kitą pusę ir pakrypo 0,5 laipsnio į pietus. Nepaisant to, 1350 m. bokštas visgi buvo baigtas statyti.

Net nereikia sakyti, kad Pizos bokšto statybas nuolat lydėjo didžiulė įtampa – jis galėjo nuvirsti bet kurią akimirką, nusinešdamas darbininkų gyvybes ir užtraukdamas nepataisomą gėdą architektams. Tačiau visų nuostabai bokštas iki šių dienų nepaklūsta sunkio dėsniams ir yra laikomas vienu įspūdingiausių architektūros šedevrų, puošiančių Pizos Stebuklų aikštę. Kasmet bokštas sulaukia ne vieno milijono smalsuolių iš viso pasaulio ir kaip traukos objektas yra tapęs vienu pagrindinių pajamų šaltinių Pizos miestui.

Taigi, žiūrėdama į bokštą, galvojau, kad kiekvienas iš Jūsų norėjote vaikutį užauginti sveiką, kaip kad pradinis architektų sumanymas buvo pastatyti tiesų Pizos bokštą. Deja, kartais ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi ar kaip buvo planuota...

Bet žinot, galbūt dėl to, kad šiandien vaikutis yra tarsi „pasviręs bokštas“ ir jo „statybas“ lydi didžiulis nerimas, begalinės viltys ir tylus tikėjimas, vieną dieną jis taps įkvėpimu kitiems žmonėms ir džiaugsmo šaltiniu kiekvienam, su juo susipažinusiam...

Nuoširdžiai Jūsų - onkopsichologė Laura Bratikaitė

2010-ųjų spalis