Onkologija ir perdegimo sindromas

Profesinio perdegimo sindromas pastaruoju metu tapo ne tik rimta vadovų problema, bet ir dideliu kiekvieno specialisto, dirbančio socialinėje sferoje, ypač onkologijos srityje, rūpesčiu.

„Perdegimas“ - kas tai?

Perdegimo sindromą dažniausiai išgyvena žmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais ir kurie darbe patiria nuolatinį stresą: socialinės sferos darbuotojai, pedagogai, medikai, ugniagesiai gelbėtojai ir kt. Šis sindromas gresia ir darbe daug bendraujantiesiems - kasininkams, pardavėjams, vadybininkams, operatoriams ir kt.

Stresas ir „perdegimas“ yra ne tas pats. Skiriamos dvi streso rūšys: teigiamas (eustresas) ir neigiamas (distresas). Teigiamas susijęs su džiaugsmo, įvairių pasiekimų jausmais (pvz., vedybos, diplomo įteikimas ir pan.), o neigiamas su užsitęsusiais nepasitenkinimo jausmais (netektis, skyrybos, atleidimas iš darbo ir pan.)

Tuo tarpu „perdegimas“ yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai - sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Sindromas pasireiškia emociniu išsekimu, chronišku nuovargiu, cinišku požiūriu į savo profesiją ir darbo objektus (klientus/pacientus), sumažėjusiu profesiniu aktyvumu ir efektyvumu.

Psichoneuroimunologijos mokslas jau įrodė, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp psichoemocinės žmogaus būsenos ir jo imuninės sistemos veiklos – ilgalaikis distresas sekina imuninę sistemą.

Skaityti toliau

Onkologai patiria riziką

Žodis "vėžys" kelia baimę

Ypatingo dėmesio poreikis

Sprendimų būdai

Medikas - irgi žmogus

Onkologai patiria riziką

Viena rizikingiausių sferų patirti perdegimo sindromą yra onkologijos sritis ir paliatyvioji slauga. Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį.

Priežastys:

darbo sąlygos: reikiamos įrangos ar preparatų, reikalingų kokybiškam ir sėkmingam darbo atlikimui, stygius; darbas su toksiškomis gydymo priemonėmis ir jų šalutinis poveikis pacientui; nepakankamas darbo užmokesčio lygis, darbo vietos būklė);
intensyvus bendravimas su įvairiais žmonėmis, tame tarpe negatyviai nusiteikusiais;
darbas besikeičiančiomis sąlygomis, susidūrimas su nenuspėjamomis aplinkybėmis;
karjeros galimybių stoka;
nuolat augantis informacijos kiekis ir didėjantys reikalavimai darbui atlikti;
negalėjimas suteikti pagalbą ligoniui kai kuriose situacijose (pvz., dėl naujos įrangos ir darbo priemonių trūkumo arba tiesiog dėl to, kad nėra kito alternatyvaus gydymo būdo tradicinėje medicinoje);
santykinai didesnis mirštamumas nei daugelyje kitų skyrių;
pacientai ir jų artimieji, siekiantys išspręsti savo psichologines problemas per bendravimą su medicinos personalu;
artimųjų kreipimasis į juridines ar kontroliuojančias institucijas, skundai ir pretenzijos.

Didelis psichologinis krūvis tenka paliatyviosios pagalbos skyriuose dirbantiems medikams, nes būti šalia žmonių, kuriems šiandieninė medicina jau niekuo negali padėti, o išbandyti metodai nedavė rezultato, žiūrėti tokiems žmonėms į akis, matyti, kaip jie išgyvena, koks beviltiškumas apėmęs artimuosius, reikia išties didelės stiprybės ir brandos, norint išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.

Žodis „vėžys“ kelia baimę

Kita vertus, pats žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms nesąmoningą baimę ir nerimą: onkologija asocijuojasi su kažkuo nepakeliamai sunkiu ir baisiu, o tiksliau – su pasmerkimu, skausmu, kančiomis ir mirtimi.

Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Į medicinos personalą žiūrima „pro padidinamąjį stiklą“: „kalbėjo kažkaip tyliai, matyt, mano situacija beviltiška“, „ta sesutė manęs nemėgsta – kai užeina, pirma prieina prie kito ligonio“, „taip keistai žiūri, turbūt pinigų nori“ ir pan.

Vieni pacientai bijo gydytojų, kiti „užterorizuoja“ savo reikalavimais. Visa tai vyksta ne iš piktos valios, bet dėl iš tiesų nelengvos situacijos.

Ypatingo dėmesio poreikis

Niekam ne paslaptis, kad susirgęs onkologine liga žmogus jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų.

Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas.

Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių.

Tokioje situacijoje onkologui nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams ir tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius. Ir būtent dėl to onkologijos sfera tampa padidintos rizikos sritimi patirti perdegimo sindromą.

Sprendimų būdai

Natūralu, kad minėtos aplinkybės verčia onkologus (ir apskritai medikus) ieškoti įvairių būdų apsaugoti pačius save. Egzistuoja keli tokios gynybos variantai. Vienas iš jų – tai santykių su pacientu formalizavimas ir distancijos laikymasis (t.y. nenoras užmegzti artimesnius santykius su pacientu ar jo artimaisiais, dalykinis bendravimas); kitas būdas – bendradarbiavimu pagrįstų santykių užmezgimas, kuomet artimesni santykiai užmezgami, bet pacientas turi „kompensuoti“ medikui už skirtą papildomą laiką ir padidintą dėmesį („padengti“ turėtas asmenines psichoemocines „išlaidas“).

Dabartiniu metu praktinėje onkologijoje netgi naudojamas terminas „jodinėjimo mokykla“ arba jaunų specialistų-onkologų adaptacijos sistema. Kitaip tariant, labai dažnai jauni specialistai kimba į darbą „pasiraitoję rankoves“ ir tampa panšūs į lenktyninius žirgus, kurie vietoj to, kad pasirinktų optimalų bėgimo režimą (darbo su pacientais režimą) ir nusistatytų vieną iš dviejų gynybos variantų, bėga iš visų jėgų, kur finišo tiesiojoje jų laukia perdegimo sindromas...

Medikas – irgi žmogus

Reikia pripažinti, kad onkologija – tai tikrai sudėtingų tarpasmeninių santykių sritis, tad „skūpus“ informavimas, nenoras užmegzti artimus santykius, formalizuotas bendravimas turi išties pagrįstas priežastis. Pagrindinė priežastis – tai specialistų-onkologų psichoemocinių resursų potencialo apsaugojimas nuo perdegimo ir išsekimo.

Dažnai to nežinantys žmonės susidaro klaidingą nuomonę apie medikų elgesį ir onkologinių skyrių darbuotojus apibūdina kaip veidmainius, šaltakraujus ir nedėmesingus specialistus, kurie šalinasi pacientų ir netgi jų nemėgsta. Tačiau reikėtų suprasti, kad artimų santykių su pacientu vengimas – tai ne abejingumo išraiška, o natūrali žmogiška nervų sistemos apsauginė reakcija nuo streso.

Reikia aiškiai suprasti, kad gydytojas-onkologas ne psichologas, ne socialinis darbuotojas ir ne dvasininkas. Mediko darbas – gydyti, o ne teikti socialinę-psichologinę pagalbą ir palaikymą.

Psichologė Laura Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt

Perdegimo sindromas Medikas Gydytojai Onkologas Onkologija Vėžys Baimė Perdegimo sindromo priežastys Psichologas Vilniuje Psichologinė pagalba Psichologo konsultacijos