Noras gyventi - stipresnis už ligą

Kad galima įsikalbėti ligą – žino kiekvienas. Tačiau ar galima įsikalbėti sveikatą? Psichologai įsitikinę, kad taip. Tam pritaria ir fiziologai: bet kokie veiksmai, nukreipti į sveikatos išsaugojimą ar gerinimą, programuoja galvos smegenis išgijimui ir sukuria laukiamų rezultatų schemą. Kiekviename organizme yra gyvenimo ir atsistatymo programa, tačiau yra ir naikinimo, mirimo programa. Gilus įsitikinimas, kad artėja neišvengiama pabaiga, įjungia „mirties programą“. Ir atvirkščiai, tvirtas tikėjimas pasveikimu, psichologinis ligos ignoravimas palaiko „gyvenimo programą“. To pasekoje, liga, kad ir kokia sunki bebūtų, atsitraukia.

Pateiksiu „gyvenimo programos pavyzdį“. Rusų rašytojo, publicisto, politinio veikėjo A.I. Solženicino (А.И.Солженицын) biografijoje minimas stebuklingas išgijimas nuo sunkiausios formos onkologinės ligos. Savo knygoje „Vėžio korpusas“ («Раковый корпус»), A.I. Solženicinas rašė, kad pagrindinis veikėjas, kurio prototipu jis pats ir buvo, gydymo metu kiekvienai vėžinei ląstelei įteiginėjo, kad ji naikinasi, nyksta ir galiausiai pradingsta. Reikia pastebėti, kad IV stadijos vėžys rašytojui buvo diagnozuotas einant 34-uosius metus. Tuo metu jis kalėjo lageryje, tad rašytojui nebuvo prieinamas joks medicininis gydymas. Tik savo noro pasveikti bei valios pastangomis A.I. Solženicinas sugebėjo įveikti ligą. Ir per visą gyvenimą, o gyveno jis iki 80-ies metų, liga neatsinaujino!

Optimistai serga rečiau

Epidemiologai atliko eilę tyrimų, kurių metu tiriamieji turėjo įvertinti savo sveikatą kaip puikią, gerą, patenkinamą arba blogą. Reikia paminėti, kad visi tiriamieji buvo maždaug tokios pačios sveikatos būklės. Tų, kurie tikėjo, kad jų sveikata bloga, per sekančius 7-erius metus numirė 3 kartus daugiau.

Ryšys tarp emocinės savijautos ir vėžio pastebėtas daugiau nei prieš du tūkstančius metų. Dar II a. antikos medikas ir filosofas K. Galenas atkreipė dėmesį į tai, kad gyvenimu patenkintos moterys vėžiu suserga rečiau negu nusivylusios gyvenimu.

JAV mokslininkai išsiaiškino, kad pozityvus mąstymas turi daug didesnę įtaką ilgaamžiškumui negu kad sportas, žalingų įpročių atsisakymas ar žemas cholesterolio kiekis. Jeilio universiteto specialistų atlikti tyrimai įrodė, kad gyvenimu besidžiaugiantys žmonės gyvena vidutiniškai 7,6 metais ilgiau negu negatyviai nusiteikę žmonės.

„Gyvenimas tampa tokiu, kokį jį suformuoja mūsų mintys“, - sakė Markas Aurelijus. Norint būti sveiku, reikia stengtis būti optimistu. Pastebėta, kad gyvenimu besidžiaugiantys sangvinikai mažiau linkę susirgti onkologinėmis ligomis negu kad melancholikai. Optimistai daug greičiau sveiksta po operacijų.

Amerikiečių tyrimai parodė, kad maždaug 30 % sunkiai sergančių vėžiu, nepaisant gydytojų prognozių, visgi pavyksta pasveikti. Paaiškėjo, kad visiems šiems nugalėtojams buvo būdingi du dalykai – mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir tikslo turėjimas.

Otas fon Bismarkas, pirmasis Vokietijos imperijos kancleris, pramintas „Plieniniu kancleriu“, nuolat sirgdavo kokia nors liga, tame tarpe sirgo ir vėžiu. Kiekvieną kartą kancleris konsultuodavosi su gydytojais – ir paprastai darydavo tai, ką pastarieji griežtai uždrausdavo. Suvalgydavo po kilogramą mėsos kasdien ir gerdavo daugiau nei įprastai. Sakydavo, kad save gerbiantis žmogus neturi teisės numirti, kol neišgers per savo gyvenimą 5 000 butelių šampano. Otas fon Bismarkas numirė būdamas 83-ejų metų, išgėręs būtent tiek butelių šampano, kiek ir turi išgerti, jo manymu, save gerbiantis žmogus.

Baimė gali pribaigti anksčiau nei liga

Gydytojams gerai žinomas paradoksas – ateina sportiškos išvaizdos jaunas vyras, jam diagnozuojamas vėžys – ir žmogus „sunyksta“ per pusmetį, o kitas visą gyvenimą dejuoja, vis ką nors gydosi ir gyvena iki gilios senatvės, išvengdamas pažinties su onkologais. Tai paaiškinti galima tuo, kad už kovą su įvairiais „negalavimais“ atsakingi visiškai skirtingi gynybiniai mechanizmai.

Vis dažniau medikai kalba apie tai, kad vėžinę ląstelę reikia ne sunaikinti, nes ji transformuojasi iš normalios, o sugrąžinti ją į normalų funkcionavimą. Susigrąžinti normalią organizmo energetiką ganėtinai sunku, tačiau įmanoma. Pirmiausia, yra būtina išsivaduoti iš paralyžiuojančio baimės jausmo. Baimė – tai energijos praradimas. Dažniausiai žmonės turi labai mažai žinių apie onkologinę ligą, tačiau aplink sklando daugybė mitų ir prietarų. O viskas, kas yra nežinoma – visuomet kelia baimę. Kyla klausimas „Kaip ją įveikti?“ Onkologai žino: dažniau priešą nugali tas, kuris jį pažįsta, sužino apie keliamą pavojų ir padeda gydytojui. Ne bejėgiškai laukia, tikėdamasis Dievo ir onkologo malonės, o kovoja, ieško, pasitelkia savo protą, valią ir siekį laimėti. Tik tokiu atveju dingsta pasmerktumo jausmas. Tai vienintelis kelias – kitaip baimė sunaikins žmogų anksčiau nei pati liga.

Liga – sielos šauksmas

Kas yra liga? Tai mūsų organizmo šauksmas, kad kažkas yra ne taip. Organizmas ir psichika, kūnas ir siela yra neatskiriami. Tai nedalomas vienetas. Jeigu mes ne gyvename, o egzistuojame, nors esame verti gyventi, mūsų siela nori pasakyti tai visais įmanomais būdais. Kiekvienas žmogus gali įveikti savo ligą – tai užkoduota mumyse. Niekam ne paslaptis, kad mes išnaudojame tik labai mažą dalį savo smegenų potencialo. Ir tos galimybės, kurių neišnaudojame, yra beribės. Tą patvirtina mokslininkai. Tai faktas.

Vėžys liudija apie tai, kad kažkada žmogaus gyvenime nebuvo išspręstos tam tikros psichologinės problemos, su laiku kaupėsi neigiami jausmai ir emocijos. Susidūrus su krizine situacija (skyrybos, netektis, atleidimas iš darbo ir pan.) ir veikiant ilgalaikiam stresui, visa neigiama patirtis „išplaukė į paviršių“. Tai skatino depresinių nuotaikų atsiradimą, kurios silpnino imuninę organizmo sistemą. Imuninė sistema patyrė perkrovas, apsunkindama atskirų organų ir sistemų darbą, pamažu mažindama gyvybinių jėgų resursus ir sukurdama sąlygas atsirasti vėžinėms ląstelėms.

Trumpai tariant, negatyvi energija kaupiasi pasąmoniniame lygmenyje ir, esant krizinėms situacijoms, prasiveržia į paviršių somatinių ligų pavidalu kaip reikalavimas išsispręsti savo problemas psichikos lygmenyje.

Juokas gydo

Gelotologijos mokslas tiria juoko poveikį sveikatai. Pasirodo, juokas gali normalizuoti kraujotakos sistemą, endokrininės sistemos procesus ir netgi pagerinti kraujo sudėtį. Pateiksiu pavyzdį apie amerikietį psichologą Normaną Kazinsą, kuris į medicinos istoriją įėjo kaip žmogus „prajuokinęs mirtį“. Normanui buvo diagnozuota labai reta ir sunki kaulų liga – kolagenozė. Psichologas išgyveno baisius skausmus, gydytojai praktiškai skėsčiojo rankomis, artimieji jį „palaidojo“. N. Kazinsas nusprendė išbandyti juoko terapiją. Jis nusipirko pačių juokingiausių komedijų ir ištisas dienas sėdėjo prie televizoriaus. Po mėnesio tyrimai parodė, kad uždegiminis procesas faktiškai baigėsi.

Kai kurie medikai mano, kad juokas skatina hormono endorfino gaminimąsi kraujyje, kuris pasižymi skausmą malšinančiomis savybėmis. Jie tvirtina, kad imuninės sistemos reakcija į ligą yra tiesiogiai atvirkščia reakcijai į stresą. Ir iš tiesų, mėgėjai pasijuokti serga rečiau. Tuo tarpu japonai 100 % įsitikinę, kad šypsena tirpdo netgi cukrų... kraujyje.