Kontaktinė informacija:
Telefonas: 8 668 00 000
El. paštas: info@seimospsichologas.lt
Kalvarijų g. 1
LT-09310, Vilnius, Lietuva
Žemėlapis..
Paklydęs indėnas niekam nesako, kad jis paklydo. Jis sakosi laikinai netekęs orientacijos.- M. Čapkauskas
Kaip atpratinti vaiką nuo nuolatinės konkurencijos?
lrytas.lt 2012-04-11 12:28
Dukrai tuoj bus 10 metų. Jau kuris laikas pastebime, kad ji nori visur pirmauti. Tiek mokykloje, tiek prieš 7-erių sesę žaisdama grupinius žaidimus su vaikais. Jei važiuoja dviračiu ar eina pėsčiomis kur nors, tai būtinai turi būti rungtynės. Jei nepavyksta laimėti, labai pergyvena, pyksta, o kartais ir verkia. Labai sunkiai susitaiko su pralaimėjimais. Kaip tėvai turėtų su ja kalbėtis, aiškinti, kad nebūtina visur gyvenime laimėti? Atsako seimospsichologas.lt psichologė Laura Bratikaitė:
Sveiki, dėkoju už klausimą ir džiaugiuosi tuo, kad pastebite pokyčius vaiko elgesyje (patikėkite, tą daro ne visi tėvai) ir ieškote patarimų, galėsiančių padėti dukrytei.
Kodėl toks elgesys ėmė ryškėti tik dabar? Jau 5-6 metų vaikams darosi „nesvetimas“ konkurencijos jausmas, tačiau maždaug iki 9-10 metų kai kuriais atvejais tai tampa elgesio ypatumu, akivaizdžiai pastebimu aplinkiniams.
Pradžioje pakalbėkime apie tai, iš kur kyla konkurencijos jausmas. Dažnai patys tėvai priverčia vaiką konkuruoti dėl jų meilės, o tai gali įvykti keletu būdų:
1. Kai vaikas padaro ką nors, kas viršija tėvų lūkesčius (pirmagimiai ženkliai dažniau viršija tėvų lūkesčius, nes tėvai neturi su kuo palyginti), tėvai skiria jam daugiau laiko ir aktyviai giria, tuo parodydami, kad jis padarė kažką geriau negu anksčiau. Ir toks tėvų elgesys pats savaime teisingas, nes parodo, kad pastangos būna įvertinamos. Tačiau tuo atveju, jei vaikui ima trūkti tiesiogiai rodomos meilės, jis prisimena šią „išmoktą pamoką“ ir tėvų dėmesio siekia, stengdamasis pasirodyti geresniu už kitus.
2. Antroji priežastis – pačių tėvų pavyzdys. Laikydamiesi tėvams būdingo dviveidiškumo – „daryk ne taip, kaip aš darau, bet daryk taip, kaip aš sakau“, tėvai moko vaiką nekonkuruoti, tuo tarpu patys „visur ir visada“ stengiasi pralenkti kitus žmones ir vienas kitą taip pat. Vaikas gi stebi ir mokosi mėgdžiojimo būdu. Jis mano: „Kad patikčiau tėvams, turiu būti geriausias, greičiausias, gudriausias...“
3. Tūkstančiai įvairiausių situacijų, kai tėvai atstūminėja vaiką nuo savęs, formuoja vaikui nuostatą: kad užkariauti tėvų meilę, reikia kovoti. Kai tėvai sako, kad neturi laiko vaikui (net jeigu tai daro gana švelniai), vaikas vis vien yra priverstas konkuruoti su tėvų poreikiais: pažiūrėti televizorių, panaršyti virtualioje erdvėje, pasikalbėti su drauge telefonu ir t.t. Išvada aiški – nori ką nors gauti, turi kažką nugalėti.
4. Tačiau, ko gero, pats stipriausias stimulas konkuruoti – tai pavydas broliams ir seserims. Tai neišvengiamas dalykas tarp vaikų, tad pirmuosius savo konkurentus, kaip taisyklė, vaikai įžvelgia broliuose ir seseryse.
Taigi, kaip mažinti vaiko konkuravimo poreikį?
Visų pirma, ne „tiesiog mylėti“ vaiką, bet meilę rodyti tiesioginiais ir vaikui suprantamais veiksmais bei žodžiais. Organizuoti laisvą laiką taip, kad vaikas nesijaustų „konkurentu“ kompiuteriui ar TV pulteliui. Taip pat atsigręžti į save ir sąžiningai įsivertinti, ar vaiko elgesys nėra mano paties atspindys? Tolygiai paskirstyti dėmesį tarp vaikų, negalvojant, kad „mažesniam dėmesio reikia daugiau“.
Kiti rekomenduojami būdai konkurencijos jausmui mažinti:
Mokykite pralaimėti. Patartina kuo ankčiau išmokyti vaiką „pralaimėti“. Todėl žaiskite kuo daugiau žaidimų su vaikais ir leiskite jiems ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Dažnai tėvai, norėdami pradžiuginti vaikus, simuliuoja savo pačių pralaimėjimą ir nesudaro vaikui sąlygų išmokti pralaimėti, kol jis dar tokio amžiaus, kai jam dar ir nėra labai svarbu laimėti.
Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į kitų laimėjimus. Jeigu reaguoja ašaromis, liūdesiu, pykčiu ir pan., padėkite vaikui įvardinti jo jausmus, pasakykite, kad jūs taip pat būtumėte nuliūdęs, o tada nukreipkite jausmus į veiksmus: ką kitą kartą reikėtų daryti kitaip, ką dabar galima daryti, kad išmokti ką nors, kokias papildomas priemones galima pasitelkti ir t.t.
Nebarkite vaiko už neigiamus jausmus pralaimėjus. Taip jis išreiškia tai, ką jaučia. Jeigu vaiką dar nubausti už tai, kad jis blogai jaučiasi (jau pats save nubaudęs), tai bus dviguba bausmė. Natūralu į pralaimėjimą reaguoti nusivylimu, kai laimėjimas mums labai svarbus. Todėl stenkitės sumažinti ne vaiko reakciją į pralaimėjimą, o vaiko norą konkuruoti.
Nelyginkite savo vaiko su kitais vaikais, ypač kai kalbate su juo pačiu. Tai nereiškia, kad negalite prie savo vaiko kalbėti apie jo draugus ar klasiokus. Tiesiog savo kalboje nelyginkite jo elgesio ir pasiekimų su kitu vaiku. Sakykite: „Štai kaip sesė tvarkingai susidėjo rūbelius – kaip smagu“ (vaikui tai atrodys kaip sektinas pavyzdys), tačiau neužbaikite sakinio: “... o pas tave amžinai viskas sujaukta, bet kaip išmėtyta“ (tai supras kaip palyginimą – kas geresnis, kas blogesnis).
Nepamirškite pagirti savo vaiko ir tais atvejais, kai kiti tėvai, jūsų vaikui esant šalia, giria savo vaikus. Būna tokių tėvų, kurie atėję į svečius ima puikuotis savo vaikų pasiekimais. O kiti tėvai, kuklesni, jau žinodami pastarųjų įpročius, tik palinksi galva ir „praleidžia pro ausis“. Tačiau gali būti, kad jūsų pačių vaikai šios informacijos pro ausis nepraleidžia ir ima norėti, kad ką nors pasakytumėte ir apie juos. O tam reikia ką nors nurungti... Pagirti vaiką už pasiekimus individualioje veikloje. Tegul vaikas savo vertingumą jaučia ne per lyginamąjį santykį su kitais, bet tegul mano, kad jis pats savaime vertingas, nepriklausomai nuo kitų žmonių.
Na, ir, žinoma – žaiskite komandinius žaidimus. Išmokykite džiaugtis komandos pergale, o ne vieno atskirai paimto žaidėjo pergale. Beje, akcentuokite ne galutinį žaidimo rezultatą, o jo eigą ir žaidimo metu patiriamas pozityvias emocijas.
Prisiminkite, kad pati savaime konkurencija yra teigiamas ir reikalingas dalykas, tačiau svarbu, kad visame kame būtų saikas ir teisingai rodomas pavyzdys.