Jei sega Tavo artimas ...

Pokalbis apie diagnozę

Sunkiausias uždavinys, kuris laukia gydytojų ir artimųjų – pranešti ligoniui apie diagnozę. Gerai, jei gydytojas yra pajėgus įvertinti ligonio pasirengimą priimti neigiamą informaciją ir sumažinti psichologinį sukrėtimą. Tačiau dažniausiai visa atsakomybė tenka artimiausiems žmonėms.

Manoma, kad daugeliu atvejų diagnozė turi būti ligoniui žinoma, nes žinojimas tampa stipriu stimulu imtis aktyvių veiksmų prieš ligą. Tačiau svarbu tinkamai pasirengti šiam pokalbiui.

Artimieji paprastai nėra medikai ir neturi pakankamai žinių apie vėžį, todėl pasikonsultuokite su specialistais apie ligos pobūdį, eigą, numatomą gydymą, paskaitykite medicininės literatūros minėtais klausimais. Tuomet jausitės labiau užtikrinti dėl sėkmingo ligos įveikimo. Tai netiesiogiai persiduos ir sergančiajam.

Ligonio reakcija į diagnozę gali būti pati įvairiausia. Tačiau žinant savo artimojo charakterį ir temperamentą, galima iš anksto apgalvoti pokalbio eigą.

Geriau, jei pokalbyje dalyvautų keli artimieji. Pirma, nepaisant psichologinio pasirengimo pradėti pokalbį, gali kilti nenumatytų situacijų, todėl būtina apsidrausti ir turėti „asistentą“. Dar vieno žmogaus dalyvavimas sumažins smūgį visiems, kurie bus įtraukti į pokalbį. „Asistentas“ perims dalį atsakomybės dėl pokalbio eigos, nes bet kuriuo momentu galės įsiterpti, papildyti ar net tęsti pokalbį . „Asistento“ rolė – būti savotišku „žaibolaidžiu“. Antra, dėl ko labai svarbu, kad būtų daugiau artimųjų, - tai dėl galimų kraštutinių sergančiojo reakcijų į diagnozę. Žinoma atvejų, kai sužinoję diagnozę, ligoniai elgdavosi išskirtinai agresyviai savo ar artimųjų atžvilgiu. Todėl nekvieskite į šį nelengvą pokalbį tų giminaičių, kurie nėra pakankamai santūrūs ir emociškai stabilūs. Nes agresyvias reakcijas gali išprovokuoti ne tik patirtas šokas, bet ir artimųjų savikontrolės trūkumas.

Pokalbio metu reikia delikačiai leisti suprasti ligoniui, kokia rimta yra jo sveikatos būklė, ir kai sergantysis pats iškels prielaidą ar padarys išvadą, kad serga onkologine liga, švelniai ir kiek įmanoma ramiau patvirtinkite jo spėjimą.

Net jeigu sergantysis iki ligos buvo charakterizuojamas kaip ramus ir santūrus žmogus, visvien svarbu pasirūpinti, kad pokalbio metu:

aplinka būtų rami; nebūtina sukurti kokią nors neįprastą aplinką, tegul viskas būna savo vietose; apsirenkite ramių pastelinių spalvų rūbais, geriausia žalios, nes šios spalvos gama tradiciškai laikoma raminančia;
pokalbio vieta būtų kuo toliau nuo lango ar balkono (dėl galimų netikėtų šoko reakcijų); gerai, jei ligonis pro langą galėtų matyti peizažą – tai irgi „sušvelnins“ pokalbį;
3-5 metrų atstumu nebūtų jokių duriančių-pjaunančių daiktų.

Geriausia taip parinkti pokalbiui laiką, kad po jo bent 2-3 valandas ligonis nebūtų vienas, žinoma, jei jis pats to nepaprašys. Bet net ir tuo atveju, raskite pretekstą būti netoliese, nepalikite ilgam vieno.

Paros laikas taip pat turi įtakos. Manoma, kad geriausias laikas pokalbiui – nuo 10 iki 16 val. Nepatartina pradėti pokalbį, kuris gali užsitęsti iki kelių valandų, vakare, nes organizmas bus pavargęs ir į negatyvią informaciją reaguos daug aštriau. Be to, vakare turėsite mažiau priežasčių būti šalia artimojo minėtas kelias valandas. Ankstyvas rytas – taip pat ne pats tinkamiausias, nes tik atsikėlus organizmas lėčiau reaguoja į bet kokią informaciją, tad ir susitaikymo su bloga žinia periodas bus ilgesnis.

Sergančiojo šeimai nuolat yra reikalingas psichologinis palaikymas, tad būkite arti vienas kito ir suteikite šią paramą kaip įmanoma dažniau. Sušaukite šeimos susirinkimą, iš naujo persiskirstykite pareigomis ir pasidalinkite buities darbais, visokeriopai sumažindami buities „naštą“ tam šeimos nariui, kuriam tenka pagrindinis vaidmuo prižiūrint ligonį.

Psichologinės problemos šeimoje

Sergančiojo ir jo šeimos nusiteikimas – lemiamas faktorius, nuo kurio priklausys gydymo eiga. Kam turi būti nusiteikusi šeima? Žinoma, tik pergalei, apvainikuotai kantrybe. Tik toks nusiteikimas mobilizuos vidinius sergančiojo ir jo artimųjų resursus.

Gyvenimas pasikeitė, bet nuleisti rankų neverta. Turi vyrauti optimistinės nuotaikos, tačiau situacija neturi virsti karnavalu – visi su linksmybės kaukėmis, tačiau viduje – ašaros ir nuoskaudos.

Nuoskaudos jausmas – vienas dažniausiai pasitaikančių psichologinių ypatumų, kai kalbame apie sergančiuosius onkologine liga. Nuoskauda būna nukreipta į save, į savo šeimą (prisimenami praeities skauduliai, kurie „privedė“ prie ligos), į likimą („kodėl tai atsitiko man ir už ką?“).

Žmogui yra įprasta savo kančios priežasčių ieškoti aplinkoje. Gynybinės psichologinės sistemos gali net iššaukti egocentrines reakcijas – „Kodėl jums nėra taip blogai kaip man?“. Agresija artimųjų atžvilgiu gali tęstis ganėtinai ilgai. Jums dėl to skaudu, tad apkaltinate sergantįjį nedėkingumu? Neskubėkite! Pakeiskite savo požiūrį – tegul jūsų širdies niekuomet neapleidžia įsitikinimas, kad pykstama ir šaukiama ne ant jūsų. Tiesiog taip sergančiajam lengviau. Tuo labiau, kad ligonis supranta, kad tik patys artimiausi žmonės atleis jam tokią agresiją. Svarbiausia neatsakyti agresija į agresiją. Nesigraužkite – tai nieko bendro su jumis neturi! Kartais verta priminti, tačiau labai subtiliai, kad jūs nesate kalti dėl to, kad jis serga. Neretai tai gali iššaukti dar didesnę agresiją, bet jūsų ramus ir užtikrintas atskymas privers sergantįjį susimąstyti. Kantrybė ir rūpestis nepalieka abejingų, tad nenustebkite, kai jau po minutėlės išgirsite: „dukryte“, „mažute“, „mamyte“ ar pan.

Dar vienas išsivystantis sergančiajam psichologinis kompleksas – manymas, kad „esu našta šeimai“. Taip, šeimos gyvenimas iš tiesų ligos periodu pertvarko visų šeimos narių gyvenimo tėkmę. Net jei ir pasijausite pavargę ar nepatenkinti esama situacija, neužsimirškite ir būkite atsargūs bendraudami su sergančiu šeimos nariu – ligos metu jo intuicija padidėja kelis kartus!

Kartais tenka susidurti su dar vienu šokiruojančiu dalyku – tai sergančiojo noru numirti. Tačiau dažniausiai tokie norai yra laikini, nuslopinami instinktu išgyventi ir viltimi išgyti.

Ligonis gali sakyti, kad „artimieji jo nesupranta“. Ir nors tai perdėtas apibendrininmas, bet iš dalies taip ir yra. Liga gali būti išties nenuspėjama, keisti savo pavidalus taip greitai, kad artimieji tiesiog nespėja adaptuotis prie pokyčių. Tad nesibaiminkite tiesiai paklausti sergančiojo – kaip jis nori, kad jūs elgtumėtės? Išgirskite, ką ji sako, ir, išsaugodami blaivų situacijos vertinimą, numatykite savo elgesį ir veiksmus.

Vienas iš pagrindinių asmenybės poreikių – noras būti reikšmingu. Ligos metu sergantysis ypač jautrus šiuo klausimu. Todėl ligos metu stenkitės palaikyti tokius pačius santykius, kokie buvo susiklostę iki ligos. Sergantysis gali ir turi dalyvauti šeimos gyvenime. Nemanykite, kad visas sergančiojo egzistavimas dabar susijęs su jo problemomis. Pasitarkite esminiais šeimos klausimais, aptarkite ateities planus. Tai teigiamai įtakos sergančiojo savijautą ir padidins tikėjimą šviesesniu rytojumi. Jeigu tai tik pirmosios ligos stadijos, sergantysis gali tęsti aktyvų gyvenimą ir net dirbti. Tačiau jeigu jo jėgos riboja galimybes, artimieji turėtų pagalvoti, kokią veiklą pasiūlyti, kad sergantysis visgi „neužsidarytų su savo liga į vienutę“.

Tinkama veikla tokioje situacijoje būtų nesudėtingi ir širdžiai mieli darbai, kurie anksčiau buvo hobis. Jei visgi tokių nebuvo, artimieji turėtų pasiūlyti kažką, kas būtų įdomu sergančiajam ir naudinga šeimai. Pavyzdžiui, šeimos nuotraukų sistematizavimas, išsamių komentarų prierašai; namų bibliotekos, videotekos, audiotekos katalogo sudarymas; mėgstamiausių šeimos receptų knygos sudarymas; šeimos istorijos rašymas; dienoraščio rašymas ir pan.

Šeimos vaidmuo, pasirenkant gydymo būdą

Surinkę visą įmanomą informaciją, sergantysis ir artimieji iškart stengiasi įvertinti visus kovos su priešu metodus. Tiek tradicinių, tiek netradicinių metodų sąrašas ilgas...

Jeigu įmanoma, geriausia, kad sergantysis pats nuspręstų dėl gydymosi metodo, jūsų nuomonė turėtų išlikti kiek įmanoma neutralesnė. Beveik kiekvienam metodui yra būdingi skirtingi šalutiniai poveikiai ir galimos ilgalaikės pasekmės. Kaip parašiutininkas pats sau sulanksto parašiutą, taip ir ligonis turi pats pasirinkti gydymo būdą. Neutrali artimųjų pozicija sumažins ligonio dvasinius pergyvenimus tuo atveju, jei pasirinktas gydymo būdas pasirodytų besąs neveiksmingas.

Kaip bebūtų gaila, bet onkologinių ligų gydymas susijęs su didelėmis išlaidomis. Patartina, kad pirmiausia šeimos nariai aptartų gydymui reikalingos išlaidas, sergančiajam nedalyvaujant tokiame pokalbyje. Svarbiausia – viską gerai apsvarstyti, nepriimti skubotų sprendimų, nes „ant kortos pastatyta“ ne tik artimojo sveikata, bet ir šeimos finansinis saugumas. Beje, kad ir kaip banaliai skambėtų, pinigai nevisada viską lemia. Taigi, ypač jei finansines galimybes išties nedidelės, rinkitės tą gydymo būdą, kurio rizika būtų minimali, sėkmė labiausiai tikėtina, o ir šeima neliktų „be skatiko“.

Kartais ligonis būna taip sutrikęs, kad atidėlioja gydymo pradžią. Jei toks neryžtingumas užsitęsia per ilgai ar tampa pavojingas, galima pritaikyti ir slaptą poveikio būdą, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai pateisinamas, - tiesiai ir užtikrintai pasakyti: „Mums jau nėra ką prarasti!“. Neretai nuo tokių žodžių patirtas šokas mobilizuoja sergantįjį. Tačiau kas iš artimųjų šią frazę ištars garsiai? Klauskite savo širdies...

Gydymo proceso metu sergančiojo ir jo artimųjų santykiai tampa labai svarbūs. Jei ligonis nusprendžia gydyti pats save, artimiesiems tenka dvigubas psichologinis krūvis.

Praktiškai nėra nei vieno „lengvo“ onkologinės ligos gydymo būdo. Tą turėtų žinoti ir pats ligonis, ir jo artimieji. Nesistenkite įtikinti sergančiojo, kad gydymas bus greitas ir lengvas. Geriausia yra tiesa – visa arba šiek tiek pagražinta.

Dėl savitarpio pagalbos grupių onkologiniams ligoniams – tegul kiekvienas pats renkasi, ar jam bendrauti su tais, kurie sirgo ar serga panašia liga. Onkologinės ligos ypatingos tuo, kad ligoniai su identiškom diagnozėm gali visiškai skirtingai reaguoti į vieną ir tą patį gydymą. Gaudamas informaciją apie konkretų gydymą, jūsų artimasis tarsi „programuojasi“ būtent tokiai, kitam žmogui būdingai, gydymo eigai. Nors jo atveju gali būti visiškai kitaip.

Jeigu jūsų artimajam paskirtas gydymas skiriasi nuo kitiems jūsų pažįstamiems žmonėms skirto gydymo, gali kilti nepagrįstų abejonių dėl jo teisingumo. Pasikalbėkite apie tai su gydančiu gydytoju. Praktika rodo, kad nevisada aplinkinių nuomonė būna teisinga arba įvykiai pavadinami tikraisiais vardais. Elkitės taip, kaip liepia sveikas protas ir intuicija!

Gydymo metu labai svarbu stebėti ligonio būklę. Geriausia būtų rašyti dienoraštį. Užsirašykite mitybos, miego ypatumus, temperatūros ar kraujospūdžio kitimą, ypač svarbu pasižymėti naujų nuskausminamųjų vaistų efektyvumą, savijautą po procedūrų ir pan. Ši informacija bus naudinga dėl keleto priežasčių:

gydantis gydytojas, remdamasis jūsų pastebėjimais, gali geriau planuoti terapinį gydymą, kad palengvintų vienus ar kitus simptomus, lydinčius pagrindinį sutrikimą;
galbūt pastebėsite tam tikrus dėsningumus sergančiojo elgesyje ar sveikatos būklės kitime ir galėsite atitinkamai pasiruošti ir į tai reaguoti;
užrašuose užfiksuosite ir ligos pagerėjimo etapus, apie kuriuos būtinai praneškite sergančiajam, kad palaikytumėte jo dvasią.

Liga įveikta!

Taigi, gydymas buvo veiksmingas ir galima švęsti pergalę... Tačiau visiškai prarasti budrumo negalima. Jeigu liga jau kartą svečiavosi mūsų namuose, ji žino adresą ir gali sugrįžti. Šeimos gyvenimas palaipsniui sugrįžta į savo vėžes, tačiau dar keletą metų bus privaloma darytis tyrimus, lankytis pas gydytoją, naudoti profilaktines priemones.

Nedalyvaujant pasveikusiajam, yra rekomenduojama sušaukti šeimos susirinkimą ir aptarti tolimesnio bendravimo ir bendradarbiavimo modelį. Tai skamba banaliai, bet tikrai yra veiksminga. Daugelio mokslininkų nuomone, bet kuri stresinė situacija gali tapti esminiu impulsu ligai atsinaujinti. Po gydymo psichika dar kurį laiką negali taip pat sėkmingai funkcionuoti kaip iki ligos, todėl kartais pakanka ir visai nedidelio streso, kad liga pradėtų progresuoti.

Idealiausia būtų, jei pavyktų namuose sukurti saugią ir tausojančią aplinką. Gali būti, kad pasveikęs šeimos narys dar kartais elgsis agresyviai (tačiau tai tik iš inercijos). Nemanykite, kad dabar jau galite jam sakyti viską, ką galvojate ir ko nepasakėte ligos periodu. Ir dabar reikėtų švelniai reaguoti į emocijų audras, neimti to giliai į širdį ir neprovokuoti bereikalingų konfliktų.

Sveikstantiems yra būdingas dar vienas bendras bruožas – noras kuo greičiau imtis ankstesnių užsiėmimų. Tai tarsi iššūkis sau pačiam ir tarsi patikrinimas – „ar aš galiu?“, „ar aš pakankamai sveikas?“. Atsižvelkite į sveikatos būklę, galbūt švelniai pristabdykite pašėlusį norą gyventi, bet tuo pačiu leiskite mylimam žmogui mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena nugyventa diena. Todėl kad skausmas, išgyventas kartu su jumis, greičiausiai pakeitė požiūrį į daugelį dalykų. Būkite vieningi ir stiprūs!

Informacija parengta pagal www.cancer.gov