• Patarimų aruodas
• Onko Psichologas
• Vitaminai sielai
• Paskaitos

• Į titulinį >
• Patarimų aruodas >
• Sveikata >
• Ekstremali situacija be panikos? Įmanoma!

• Registruotis konsultacijai
• Padovanokite konsultaciją

Sakoma, kad mūsų elgesį valdo ne auklėjimas, o prigimtis. Ypač šį teiginį patvirtina žmogaus elgesys ekstremaliose situacijose. Statistika teigia, kad tokiu atveju net 90 % žmonių apima panika ir tik 10 % žmonių pavyksta išsaugoti ramybę, greitai ir ryžtingai veikti. Būtent šie 10 % ir yra tie „laimingieji“, kuriems pavyksta išsigelbėti net ir beviltiškiausiose situacijose.

Panika – tai staigus noras pabėgti ir slėptis, kurį sąlygoja mąstymą „paralyžiuojanti“ baimė. Kad kiltų panika, visų pirma, yra reikalinga reali ar įsivaizduojama grėsmė sveikatai ar gyvybei. Pavyzdžiui, tam tikroje uždaroje erdvėje yra didelis kiekis žmonių. Staiga kažkas ima šaukti: „Gaisras! Degam!“. Jeigu iš tiesų patalpoje dar ir pasirodo dūmelis arba pakvimpa degėsiu, ką daugelis darys? Ieškos gaisro šaltinio, kad išsiaiškintų, kas dega, ir tuo pačiu imsis organizuoti evakuaciją iš patalpos? Ar visgi puls be jokios tvarkos prie išėjimo, suformuos spūstį ir, blogiausiu atveju, sutryps bet kurį pargriuvusį? Deja, dažnesnis pastarasis variantas, nes ne tik suvokiama grėsmė, bet ir užvaldė panika. Antra sąlyga atsirasti panikai – informacijos apie susidariusią padėtį trūkumas. Paprastai pradžioje sunku suvokti ar kas dega, kur dega ir apskritai ar kas nors dega. Nežinomybė kelia žmogui stresą, nes sunku ieškoti išeičių iš situacijos, kai nežinai, kas vyksta.

Susidūrus su pavojumi, yra skiriamos dvi rekomenduotinos elgesio startegijos: a) ramybės išsaugojimas ir laukimas, kol situacija išsispręs ar bus išspręsta; b) situacijos sprendimas, išeičių ieškojimas. Pirmas variantas – saugesnis, tačiau antrasis suteikia galimybę pačiam kontroliuoti situacijos eigą.

Tačiau kaip išsaugoti ramybę ir nepasiduoti panikai? Sakoma, kad panikuoja tas, kuris net teoriškai nežino, kaip elgtis ekstremalioje situacijoje. Neveltui prieš kiekvieną skrydį keleiviai yra instruktuojami apie tai, kaip naudotis gelbėjimosi liemenėmis ir deguonies kaukėmis, kur yra avariniai išėjimai ir būtinai informuojami klausytis personalo nurodymų. Tačiau vienos avialinijų kompanijos atliko tyrimo rezultatai nuliūdino, nes tik 20 %, praėjus valandai po pravesto instruktažo, galėjo tiksliai atkartoti nurodymus, 40 % - prisiminė tik esminius dalykus, detales prisimindami su klaidomis, ir tiek pat procentų atsiprašė tyrimo atlikėjų, kad negirdėjo instruktažo, nes: kalbėjosi su bendrakeleiviu, buvo užsiėmę vaiku, siuntė sms, „taip bijojo, kad nieko negirdėjo“ ir t.t.. Skaičiai nedžiuginantys, nes jeigu dar atsižvelgti į tai, kad realiai iškilus pavojui, keleivius apimtų stresas ar net panika, tai ar daug beliktų tų, kurie galėtų patys save aprūpinti deguonimi ir liemenėmis?..

Nelaimingų atsitikimų analizė rodo, kad daugelio tragiškų pasekmių būtų buvę galima išvengti, jei žmonės būtų nors kiek pasiruošę tokioms situacijoms. Ruošiantis į kelionę, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų trumpa kelionė iki kaimo ar išvyka į kaimyninę šalį, kiekvienas iš mūsų įsidedame užkandžių ir kitų reikalingų daiktų. Tačiau ar dėdamiesi daiktus, mes pagalvojame apie nenumatytas ekstremalias situacijas, į kurias teoriškai galime patekti? O juk yra žmonių, kurie žiemą bagažinėje vežiojasi kastuvą, jei netyčia užklimptų, ir šiltą pledą, jei tektų vėsiu oru laukti pagalbos... Taip pat reikia pastebėti, kad toli gražu ne kiekvienas iš mūsų moka suteikti pirmąją pagalbą.

Medikai, gaisrininkai, policininkai, karininkai – žmonės, kurie turi ženkliai daugiau žinių apie ekstremalias situacijas ir jų valdymą. Reikalui esant, jie greičiausiai neprarastų savikontrolės, nepultų į paniką, bet imtųsi tikslingų veiksmų situacijai spręsti.

Tuo tarpu daugelis žmonių, kaip taisyklė, nepasiruošę tokioms situacijoms nei informaciniu lygmeniu, nei psichologiniu. Tačiau ar visuomet, iškilus pavojui, šalia mūsų atsidurs medikas ar gaisrininkas? Tikriausiai - ne. Todėl ekstremaliose situacijose pirmiausiai tenka pasikliauti pačiu savimi. Kai svarbi kiekviena sekundė, išsigelbėti galima jau vien žinant, ką galima ir ko negalima daryti, susidarius tokioms aplinkybėms. Ar kiekvienas žino, kad kilus gaisrui ir patalpai prisipildžius dūmų, iš patalpos evakuotis saugiausia priglundant kuo arčiau žemės ar šliaužiant, užsidengus nosį ir burną drėgnu audeklu?

Dažnai ekstremaliose situacijose nėra daug laiko galvoti ir reikia veikti žaibiškai, nes nuo to gali priklausyti tiek Jūsų, tiek kitų žmonių gyvybė. Pirmos akimirkos labai svarbios, todėl reikia stengtis neprarasti savikontrolės ir nepradėti panikuoti. Nes būtent šiuo momentu dar galima kažką daryti, nuo ko priklausys tolimesnio išsigelbėjimo galimybė. Tad pirmiausia, ką reikia padaryti - tai pašalinti grėsmės objektą, o jei negalima to padaryti, stengtis apsaugoti save. Pavyzdžiui, prasidėjusios audros „nuraminti“ negalime, tačiau galime uždaryti visus langus, nepalikti skersvėjų, aplink namus surinkti lengvus daiktus arba juos pritvirtinti, pasirūpinti degtukais ir žvakėmis ir išjungti kuo daugiau elektros prietaisų.

Todėl ruošiantis bet kokia išvykai, kelionei ar ekstremaliam potyriui, patartina surinkti informaciją apie galimus pavojus ir atitinkamai apie veiksmus, kurių reikėtų imtis, jei atsirastų grėsmė sveikatai ar gyvybei. Nekalbant jau apie tai, kad būtina pasikartoti pirmosios pagalbos teikimo principus.

Patyrę keliautojai išskiria 3 pagrindines taisykles:

1. Pabandyti numatyti galimus pavojus.
2. Stengtis išvengti pavojaus.
3. Esant reikalui, ryžtingai veikti.

Yra ir dar dvi nerašytos taisyklės, kurias patvirtina pateikiamas pavyzdys. 2009 m. tarptautinė mokslininkų grupė pirmą kartą atliko tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kodėl Evereste, aukščiausioje pasaulio viršūnėje, žūsta tiek žmonių. Pirminės tyrimo išvados nustebino, nes paaiškėjo, kad pagrindinė mirčių priežastis ne sniego lavinos ar pneumonija, kaip buvo manyta iki šiol. Visų pirma, didžioji dauguma žuvusių alpinistų būdavo pervargę. Antra, nelaimingi atsitikimai įvykdavo tą pačią arba sekančią dieną, kai įveikę kalną alpinistai jau leisdavosi žemyn. Taigi, iš to išplaukiančios taisyklės: 1) pavargai – pailsėk (tuo labiau, kad pavargusiam žmogui yra sunkiau koncentruoti dėmesį ekstremalioje situacijoje); 2) prisiminti, kad kelionė baigiasi tik tada, kai pasiekiamas tas taškas, iš kurio kelionė prasidėjo. Tad jeigu tikslas – nuplaukti į ežero vidurį, tai atsipalaiduoti ir savimi pasidžiaugti reikėtų ne pasiekus vidurį, o tik parplaukus atgal į krantą.

Stengtis išsaugoti ramybę – gyvybiškai svarbu. Tačiau kaip tai padaryti? Visų pirma, būtina stengtis kontroliuoti mintis. Mintys: „siaubas, galas man, viskas!“ greičiausiai prie to ir prives, todėl geriau: 1) fokusuoti dėmesį į tai, kas vyksta čia ir dabar, negalvojant apie tai, kas bus toliau: „esu vandenyje, matau krantą, turiu plaukti, plaukiu, kvėpuoju ramiai, plaukiu“ ir pan.; 2) motyvuoti ir palaikyti save psichologiškai: „aš galiu, man užteks jėgų, šaunuolis, va taip ir toliau, gerai...“

Jeigu situacija tokia, kad pačiam gelbėtis nėra galimybių ir reikia laukti pagalbos, būtina susirasti kiek įmanoma saugesnę vietą ir vėlgi – stengtis nusiraminti. Tokiu atveju pravartūs būtų raumenų atpalaidavimo ir kvėpavimo sureguliavimo pratimai, kurie sumažina įtampą.

Sulenkti abi rankas per alkūnes ir stipriai sugniaužti kumščius. Sufokusuoti dėmesį į jaučiamą įtampą raumenyse ir suskaičiuoti iki 5. Tuomet atpalaiduoti rankas. Pajusti, kaip jos atsipalaiduoja ir jaučiama maloni šiluma. Raumenų atpalaidavimas sumažins tiek fizinę, tiek psichologinę įtampą. Norint normalizuoti kvėpavimą, reikia įkvėpti (2 sekundės), užlaikyti kvėpavimą (dar 2 sekundės) ir iškvėpti (3 sekundės). Tai pakartoti 3-5 kartus. Atsiminti, kad panikos atveju nerekomenduojamas itin gilus ir ženkliai ilgesnis už įkvėpimą iškvėpimas, kad nesukelti hiperventiliacijos.

Jei pagalbos tektų laukti daug ilgiau, užsiimti kryptinga protine veikla – dauginti dviženklius skaičius, kurti eilėraščius ir pan. Tai reikalinga, kad vėl nesugrįžti prie bauginančių minčių ir sunkiai valdomo nerimo.

Taigi, bet kuriuo atveju svarbiausias dalykas – stengtis nusiraminti ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Taip pat - padaryti viską, kad sau padėti. O jei tai neįmanoma ar nepavyksta – pasistengti palengvinti sau situaciją iki tol, kol atvyks pagalba, ir, žinoma, kantriai laukti.

Pabaigai. Visų gyvenimo situacijų nenumatysime, tačiau stengtis reikia. Žinojimas, kaip geriausia yra elgtis kritinėje situacijoje gali tapti mums tuo vieninteliu „šiaudu“, už kurio griebsimės, ištikus nelaimei. Ir visada prisiminti, kad kas mūsų nepalaužia, tas daro mus stipresniais.

Psichologė Laura Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt
Tel. nr. 8 668 00 000