Kaip nebūti „siena“ arba apie aktyvų klausymąsi

Turbūt kiekvienam yra tekę būti tokioje situacijoje, kuomet kalbėdami su kitu žmogumi pradedame abejoti, ar mus iš tikro girdi. Tuomet pradedi galvoti, ar išvis verta toliau kalbėti ir kažką aiškinti. Jei pašnekovas ir toliau neparodo jokių ženklų, kad mus girdi, kyla jausmas, lyg kalbėtum su siena. Vieni žmonės tokioje situacijoje tiesiog nutyla, kiti garsiai išreiškia nusivylimą ir pyktį pašnekovui („Tu manęs negirdi..“, „Su tavim neįmanoma normaliai pasišnekėt!“), treti tiesiog paklausia, ar pašnekovas klausosi.

Iš tiesų klausytis yra nelengva. Skirtingų tyrimų duomenimis, išviso laiko, kuomet mums tenka klausytis, mes efektyviai klausomės tik 20–30 proc. laiko. Nesiklausydami arba neatidžiai klausydami, mes negauname tam tikros dalies informacijos, kuri gali būti svarbi. Negebėdami išklausyti kito žmogaus, nesuteikiame jam progos atskleisti tai, ką jis nori mums pasakyti, pasijausti suprastu ir išgirstu. Kartu patys sau sutrukdome iš tikrųjų suprasti ir geriau pažinti kitą žmogų, užmegzti ir palaikyti tvirtesnius, geresnius santykius. Neefektyvus klausymasis yra daugelio konfliktų, nesusipratimų, nutrūkusių santykių, nesėkmingo bendravimo priežastis.

Norėdami užkirsti kelią šiems dalykams, turėtume klausytis aktyviai. Aktyvus klausymasis apima dėmesio sutelkimą į pašnekovą, pastangas suprasti, pasitikslinimus, perfrazavimus, parodymą pašnekovui, kad klausomės, adekvatų reagavimą į tai, ką sako pašnekovas. Ką reikia daryti, norit būti aktyviu klausytoju?

Norint būti aktyviu ir efektyviu klausytoju, svarbu:

Sutelkti dėmesį į pašnekovą. Klausytis ne tik žodžių, bet ir stebėti kūno kalbą, kuri tokia pat svarbi (kartais net svarbesnė) kaip ir žodžiai. Atkreipti dėmesį į kalbėjimo toną, greitį, pauzes, veido išraiškas, pozą. Neužsiminėti pašaliniais darbais, kurie trukdytų klausytis, sukeltų pašnekovui jausmą, kad jo nesiklausoma.
Parodyti, kad klausaisi. Tam galima naudoti trumpus žodelius, komentarus (taip, mm.., mhm.., aha.., t. t.), kūno kalbą bei gestus (kartais linktelėti, nusišypsoti, naudoti kitas turinį atitinkančias veido išraiškas).
Pasitikslinti, ar teisingai suprantame kalbantįjį: „Tu labiausiai susirūpinęs būtent dėl..?“, „Jei gerai suprantu, svarbiausias dalykas yra...“.
Nebijoti pasakyti, jei kažko nesupranti ar neišgirdai. „Atsiprašau, bet man sunku suprasti tai, ką tu sakai...“ Tai daug geriau nei toliau kalbėtis iš tikrųjų nesuprantant apie ką kalbama. Pašnekovas turi galimybę paaiškinti, užkertamas kelias nesusipratimams. Tas pats tinka ir tiems atvejams, kuomet neišgirstame, ką sako pašnekovas.
Užduoti klausimus, siekiant geriau suprasti, išsiaiškinti tam tikrus dalykus. „Ką turi omeny sakydamas?..“, „Gal gali paaiškinti tą ir tą?..“, „Suprantu, kas atsitiko vakar dieną, bet nesuprantu, kaip tai susiję su šiandiena. Paaiškink plačiau...“
Perfrazuoti pašnekovo išreiškiamas mintis. T. y. persakyti pašnekovo mintis savais žodžiais arba kartais netgi pakartoti tai, ką jis sako (pabūti aidu). „Taigi, tave tai labai nuliūdino“, „Kaip aš supratau, problema yra... (nusakome ją savais žodžiais)“, „Man atrodo, jūs pasakėt, kad...“. Tai parodo pašnekovui, kad klausotės, leidžia išgirsti jam, kaip kitas žmogus supranta, ką jis sako, taip pat suteikia progą išvengti nesusipratimų, pataisyti, jei kažką ne taip supratome.
Atspindėti kalbančiojo jausmus. „Tave jis labai pykdo...“, „Tau liūdna, kad viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjaisi...“ Kartais jausmus geriau parodo kūno kalba, o ne žodžiai, todėl reikia atidžiai ją stebėti. Pvz. pašnekovas pasakoja, kad ryt eis į pokalbį su darbdaviu, nieko nesako apie tai, kaip dėl to jaučiasi, bet kalbėdamas judina koją, tampo rankovę ir akimis laksto po kambarį. Tokiu atveju galima pasakyti, „Atrodo, kad tas pokalbis tave kažkiek neramina...“.
Nepertraukinėti, nekeisti pokalbio temos, leisti pašnekovui užbaigti. Jei pradėsime vertinti, dalinti patarimus ar kalbėti apie save ar kažką kita, kai pašnekovas dar nėra baigęs kalbėti, užkertame kelią jam išsakyti tai, ką nori, negalime išgirsti visos informacijos.
Reguliuoti, apriboti savo kalbėjimą. Tada, kai pokalbyje esame klausytojo pozicijoje, svarbu neleisti sau išsiplėsti, pradėti kalbėti apie save, nukrypti nuo temos, apie kurią kalbėjo mūsų pašnekovas. Mes negalime būti efektyvūs klausytojai, jei esame per daug užsiėmę kalbėjimu. Savo nuomone, panašia patirtimi ar jausmais galima pasidalinti tada, kai pašnekovas baigė kalbėti, tačiau svarbu nenutraukti pašnekovo per anksti.
Būti atviriems naujai informacijai. Prisiminti, kad kiekvienas esame individualus ir skirtingas, todėl klausantis itin svarbu atidėti į šalį savo jausmus, įsitikinimus ir leisti kalbėtojui visiškai išreikšti savo idėjas. Net jei ir ne visai pritariame kalbėtojo požiūriui, svarbu stengtis jį kuo geriau suprasti, kuriam laikui į šalį atidedant savo nuomonę. Be to, labai svarbu sau priminti, kad net jei esame patyrę tą patį, ką ir pašnekovas, tai nereiškia, kad jau ir jo neklausydami viską žinome. Net ir visiškai tas pats įvykis dviem skirtingiems žmonėms gali sukelti visiškai priešingus jausmus, mintis, todėl labai svarbu klausytis, ką būtent.
Nepatarinėti neprašomiems. Savo vertinimus, patarimus, nuomonę pasilaikyti sau tol, kol pašnekovas jų neprašo. Kartais žmogus tiesiog nori papasakoti, o ne gauti patarimą ar vertinimą.

Iš tiesų yra labai didelis skirtumas tarp to, kai tiesiog girdime žodžius ir kai iš tikrųjų įsiklausome į žinutę, kurią mums nori perduoti kalbantis žmogus. Kai mes klausomės efektyviai, mes suprantame kitą žmogų iš jo paties perspektyvos – „matome jo akimis“. Tai nėra labai lengvas darbas, tačiau būtinas, norint sėkmingai bendrauti, palaikyti tvirtus santykius, iš tikrųjų suprasti vienas kitą.

Psichologė Lina Gervinskaitė

Informacija spausdinta: 2010 12 17 ŠILELIS Nr. 50 (754)